Daumantas Kirilauskas yra lietuvių pianistas. Koncertavo Europos šalyse, JAV, Irane. Skambino su visais Lietuvos orkestrais, taip pat su Latvijos „Sinfonietta Riga“, Suomijos „Lappeenranta City Orchestra“, „Kremerata Baltica Soloists“. Daugelio festivalių dalyvis, tarp jų – dažnas tarptautinių Thomo Manno, bei Gaidos festivalių svečias.

Pianisto repertuaras aprėpia laikotarpį nuo baroko iki naujausių XXI a. kompozicijų. Svarbią vietą jo repertuare užima Ludwigo van Beethoveno kūryba. Šalia solinių kūrinių pianistas nemažai grojo kamerinėse sudėtyse su žymiais Lietuvos ir užsienio solistais bei kolektyvais, tarp jų – su Vienos „Artis-Quartett“. Daugelio premjerų dalyvis.

Daumantas Kirilauskas išleido 17 solinių albumų. Daumanto įrašyta Felikso Bajoro kompozicija ‚Sideralis‘ 2018 išleista RMN Classical leidėjo. Daug jo padarytų įrašų saugomi Lietuvos radijo archyvuose. D. Kirilausko įgrotas fortepijono takelis skamba ne viename filme, spektaklyje.

K. Čiurlionio menų mokyklos absolventas (1991). Studijavo Zalcburgo „Mozarteum“ Universitete, kurį baigė aukščiausiu įvertinimu, įgydamas Menų magistro laipsnį. Jo mokytojai buvo Liucija Drąsutienė (nuo 1984 iki 1994 m.) ir Karl-Heinzas Kämmerlingas (nuo 1994 iki 2000 m.).

Daumantas Kirilauskas yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatas. Nuo 2019 Daumantas Kirilauskas yra Bösendorder Artistas. 2021 m. apdovanotas Lietuvos Muzikų Sąjungos “Auksiniu disku” už aktyvią koncertinę veiklą ir aukštą meninį lygį.

Nuo 2024 m. yra LMTA fortepijono ir vargonų katedros profesorius.

Rečitalio programa, pasirinkta paties pianisto, atitiko šiuos jo, matyt, jau susiformavusius estetinius principus. Kartu buvo pilna techninių, net fizinių pianisto išmėginimų. Ypač – pirmojoje rečitalio dalyje atliktos Johanno Sebastiano Bacho partitos Nr. 4 D-dur (BWV 828) ir Nr. 5 G-dur (BWV 829). Tačiau žvėriškas techninis jų sunkumas Kirilausko rankose (kaip ir kitų anksčiau šio pianisto grotų) skamba apgaulingai. Net didžiausios įtampos epizoduose, kur pasiutusiu tempu viena ant kitos sūkuriuodamos srūva šešioliktinės, girdime pasigėrėtiną šio pianisto stiliui būdingą švarą ir grakštumą. Lėčiausiose siuitų dalyse, sarabandose, Kirilauskas judėjimą sulaiko maksimaliai, sumažindamas, bet neprarasdamas intensyvumo. Išpuoselėja kiekvieną garsą, neretai pasiekdamas paties tyliausio, kokio tik įmanoma – gražumui skleistis taip dar parankiau nei pasitelkus agresyvų ekspresyvumą.

Antroje rečitalio dalyje skambėjo Kirilausko kito branginamo klasiko – Ludwigo van Beethoveno – sonatos: ankstyvojo kūrybos periodo „karūna“ Nr. 11 B-dur, op. 22, ir vidurinio periodo sonata Nr. 26 Es-dur, op. 81a („Atsisveikinimo“). Ir klasicistiška linksma B-dur, ir bendrų su Schuberto kūriniais motyvų turinti Es-dur sonatos nuskambėjo smagiai ir mielai. Ir dabar pianistas muzikos tėkmės neforsavo, natūraliai leido sau laikytis vos ramesnių tempų, todėl geriau girdėjosi vertikalūs muzikos pokyčiai, melodijos (jos iš tų, kurios įlenda galvon porai dienų) liejosi tarsi pianisto dainuojamos. Es-dur sonatos Vivacissimamente (finalo) interpretavimas ryškiai pasižymėjo minėta paslaptingumo estetika. Finalo muzika tiesiogiai reiškia džiaugsmą, į Vieną po Napoleono armijos apsiausties grįžus kompozitoriaus branginamam asmeniui (pagal pirminį sumanymą – erchercogui Rudolfui, tačiau leidžiant natas pats kompozitorius dedikaciją nubraukė, o ir ilgesio kupina Andante espressivo parašyta erchercogui jau pasirodžius). Finalas kalba siautulingai linksmomis šešioliktinėmis, aistringais nekantriai kintančios harmonijos melodiniais motyvais ir pan. Temperamentą demonstruojantys atlikėjai čia jaučiasi nevaržomai, o Kirilauskas tą nenustygstantį džiugesį reiškia tylutėliai, iš vidaus.

Rita Nomicaitė, Mažorinis iššūkis, Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis nacionalinėje filharmonijoje, 7 meno dienos, NR. 35 (1141), 2015-10-09

Johanno Sebastiano Bacho muzika taip dažnai visur skamba, kad jau esame kiek abejingi jos interpretacijai. Vienas atlikėjų, vis dėlto paskatinančių suklusti, – pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis deklaruoja J.S. Bacho muzikai aukščiausią pagarbą, o svarbiausia, kad perteikia ją muzikos skambesiu. Didįjį Penktadienį, prieš Velykas, Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pianistas grojo tris klavyrinius Bacho koncertus: d-moll BWV 1052, A-dur BWV 2055, f-moll BWV 1056. (...) D. Kirilausko dėka muziką persmelkia šviesa, vaiskumas ir grakštumas tiek formos, tiek pianistinės technikos, tiek estetikos atžvilgiu.(...) Klasikinė muzika, ypač J.S. Bacho kūriniai, kelia džiaugsmo jausmą. Šiame vakare, klausai galiausiai kiek prisitaikius prie akustikos, muzika nušvito į pabaigą, per nuostabų populiarųjį f-moll koncerto Adagio – dažnai vadinamą Arioso ir atliekamą atskirai – bei finalą Presto. Visu stiprumu džiaugsmas suskambo Finalą kartojant bisui. Todėl, vos išėjus po koncerto, taip traukė grįžti į vietą, kur skambėjo muzika.

Rita Nomicaitė, Grįžti, kur skambėjo muzika, 7 meno dienos, 2015 04 10

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, svetingai atvėrusiuose puošnias duris įvairiems kultūros renginiams, spalio antrąją aidėjo fortepijono garsai. Daumantas Kirilauskas, didžiausio ryškumo vidurinės kartos fortepijono žvaigždė Lietuvos padangėje, jei "svertume" profesionalumą, įvairiapusiškumą, principingumą ir kūrybinių kriterijų savitumą, surengė rečitalį, kuriame skambėjo senosios ir naujosios Vienos mokyklų atstovų muzika: pirmoje dalyje - Ludwigo van Beethoveno sonata Nr. 7 (keturios dalys) ir sonata F-dur, op. 54 (dvi dalys), bei Arnoldo Schönbergo 6 pjesės, op. 19, antrojoje- Albano Bergo vienos dalies Sonata fortepijonui ir L. van Beethoveno keturių dalių Penkioliktoji sonata.
Koncerte kūrinius D. Kirilauskas atliko be pertraukos, tuo stengdamasis konceptualiai pagrįsti programą. Beethoveno, Schönbergo ir Bergo opusai derėjo tarpusavyje, nes pianistas abiem mokykloms taikė tą patį Vienos raktą - dėmesingumą techninėms detalėms bei intelektiniam komponavimo laukui, kuris pereinant iš vienos epochos į kitą keičiasi, bet tam tikri jungiantys elementai išlieka. D. Kirilauskas, brandus Vienos pianistinės mokyklos atstovas (pats save laiko daugiau vokiškos, t. y. platesnius geografinius bei istorinius aspektus aprėpiančios, mokyklos auklėtiniu), meistriškai perteikia jos principus: atidą tekstui, ypač niuansuotą agogiką bei štrichus, logišką viso kūrinio, kad ir kokios trukmės jis būtų, konstrukciją, individualų ir sykiu fortepijonui būdinga sublimuotą "dainavimą". Visus elementus sujungia esminis "vieniečio" D. Kirilausko bruožas - įspūdingas jų proporcijos, visumos pajautimas. Šis proporcingumas, harmoningumas nutilus fortepijono garsams palieka tobulumo įspūdį.
Galima būtų mėginti nagrinėti, kaip pasiekiama riešo ir viso kūno laikysenos, subtilaus pedalo pojūčio, vedimo į frazės ar dalies kulminaciją, tušė ar dinaminių ženklų tobula jungtis, bet toks matematinis bet kurio išskirtinio pianisto meistriškumo paslapčių nagrinėjimas pasakytų ne ką daugiau nei mėginimas apskaičiuoti, pavyzdžiui, Mozarto muzikos elementų seką, vertikalę ir horizontalę, ir tokiu būdu įrodyti jo muzikos genialumą bei poveikį (nors panašūs tyrimai visai prasmingi, nes priartina muziką, kaip Renesanso laikotarpiu, prie tiksliųjų mokslų).
Ypač pasigėrėtina atlikėjo artikuliacija: D. Kirilauskas "kalba" kaip puikios dikcijos aktorius, klasikinę mokyklą išėjęs oratorius, tauriu ir maloniu tonu.
D. Kirilausko idėją supratau kaip pastangą parodyti Vienos ir apskritai austrų ir vokiečių mokyklos kokybiškumą, racionalumą ir universalumą, kuris XXI stulbinančios mokslo ir technologijų plėtros amžiuje tampa ypač svarbus, artimas ir nuolat modernus. Tarsi kaitoje, amžių sąvartose ir sūkuriuose išliekantis apoloniškasis pradas.
Bisui pianistas atliko J. S. Bacho sarabandą iš Prancūziškosios siuitos Nr. 3 h-moll BWV 814.

Daiva Tamošaitytė, NAUJA DAUMANTO KIRILAUSKO PROGRAMA "SENOJI IR NAUJOJI VIENOS MOKYKLOS", 19.12.2014

Tomas Kutavičius kūriniui „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (pianistas Daumantas Kirilauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo M. Ozolinis) kaip motto pasirinko Platono dialogo „Faidras“ ištrauką: „Taigi nebijokime jo [dieviško šėlo] ir tenegąsdina mūsų jokia kalba, bauginamai tvirtinanti, jog vietoj sujudintos sielos draugo verčiau pasirinkti blaiviai mąstantį.“

Kūrinį puikiai atskleidė pianisto Daumanto Kirilausko atliekama sudėtinga fortepijono partija. Visi akademinės muzikos pasauliu besidomintys smalsuoliai jau yra įsidėmėję D. Kirilauską kaip nepriekaištingą ir muzikalų pianistą bei puikų šiuolaikinės muzikos interpretuotoją. Stebėtinai švariai atlikdamas pasažus D. Kirilauskas sėdėjo ramiai ir santūriai, nedarė jokių grimasų, jokių nereikalingų judesių. Kūrinio pabaigą lydėjo publikos susižavėjimo šūksniai ir galingos ovacijos. Net suabejojau, kiek aplodismentų skirta atlikėjui, o kiek kūrinio autoriui ? Manau, kad sukurdamas tokią sudėtingą fortepijono partiją ir pasirinkdamas gerą pianistą kompozitorius vienareikšmiškai išlošė [...]"

"7 meno dienos", 2013 m. lapkričio 1

Čia jau tikrai nebūtų išsiversta be tokio muzikavimo meistro kaip D. Kirilauskas, kuris įpratęs su orkestru nardyti ir Chicko Corea ritminiuose pasauliuose. Pianistas tiesiog azartiškai perteikė tą kompozitoriaus užkoduotą intriguojančią ritmo formulių žaismę, kuri pavyksta tik dėl nepaprasto dėmesio bei technikos.(...) Griaudžiant aplodismentams teko pripažinti, jog šio kūrinio premjera tapo tikru įvykiu ir labai darnaus bei produktyvaus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžiu, kai autorius ir pianistas ne tik vienas kitą supranta, bet ir abu vienodai drąsiai pasineria į raiškos (ir saviraiškos) paieškas, neapsunkindami klausytojų savo pastangomis, o priešingai, leisdami mėgautis ta retokai girdima kokybiška muzikavimo laisve, kurios kompozitorius pasisėmė iš savo, kaip puikaus džiazo pianisto ir įvairių muzikinių projektų autoriaus bei dalyvio, patirties, o pianistas- iš brandžių, retų, ne kiekvienam įkandamų programų nuo J.S. Bacho iki džiazo."

"7 meno dienos", 2013 m. spalio 25 d.

Aštuonis rečitalius įvairiuose Lietuvos miestuose paskambinęs pianistas Daumantas Kirilauskas pažymėjo 40-mečio sukaktį, kurios kulminacija įvyko lapkričio 26 d. „Piano.lt“ salėje. Tai lyg ir labai oficialus įvardijimas koncerto, kurio atmosfera kaip tik visai nepriminė įprastų „jubiliejinių vakarų“, įrėmintų besaike ir kartais labai neskoninga panegirika. Tai nepriminė ir noro dar kažkaip save priminti, pasinaudojant sukakties pretekstu. Priešingai, gimtadienio proga D. Kirilauskas tepasinaudojo tik kaip data, tačiau išdalijo brangias dovanas šio vakaro publikai, paskambindamas vieną įsimintiniausių savo rečitalių.

(...) D. Kirilauskui, ko gero, visada tinka muzikine linkme perfrazuotas populiarus, bet ir labai taiklus posakis: pasakyk, ką groji, kokia muzika tau dabar svarbi, ir pasakysiu, kas esi, kokį etapą išgyveni. Tik nesinorėtų šio posakio sureikšminti tiesiogiai, pažodiškai, nes jis reikalingas tik tam, kad paliudytų labai autentišką ir profesiniu požiūriu atsakingą D. Kirilausko požiūrį ir į tai, ką tuo metu jis studijuoja, groja, ir į tai, kaip groja. Nes visa yra sąmoningas ir labai apmąstytas šio pianisto pasirinkimas.

D. Kirilauskas, ko gero, priskirtinas prie tų atlikėjų, kuriam žymiai vertingesnė ne žaidybinė, azartinė laikysena, kaitinanti publiką smagiais efektais (nors jo atlikėjiškame arsenale rasime užtektinai virtuozinių ar improvizacinių rezervų), viešinanti įspūdingus veiklos pasiekimus, bet gili, išgyventa rimtis, artisto priedermėms būdingas sugebėjimas koncerte sukurti garsų dramos atmosferą. Ir tuomet jau tiesiog negalvoji, kiek kartų ligi tol girdėjai vieną ar kitą skambėjusią partitūrą, nes daug svarbiau tampa tai, kaip šįkart ją išgirdai.

Sukakties koncerte – trys monolitai: J. S. Bacho Šeštoji partita BWV 830, L. van Beethoveno 111-asis opusas – Sonata Nr. 32 ir C. Francko Preliudas, choralas ir fuga. Tarp pastarųjų įsiterpę du M. Regerio Intermezzi op. 45,  Nr. 3 ir 5. Tačiau gal veikiau įsiterpę savo mažesne trukme, bet ir vėl – stūksantys, srūvantys, nes pianistas juos pasirinko ne kaip atokvėpį, bet kaip jungtį tarp gerokai skirtingų Beethoveno ir Francko pasaulių. Ir šis pasirinkimas, kaip ir visos programos, buvo itin apgalvotas, sėkmingas, nes pianisto valia diktavo vienos dalies koncerto kompoziciją, kurioje tarsi milžiniškoje monoteminėje 4 dalių sonatoje buvo plėtojamas tragiškasis pradmuo – atsiskleidęs įvairiomis transformacijomis, kitąkart – to pradmens atošvaitomis, bet ir vėl akivaizdžiai sugrįžtantis, nors glūdintis gal jau tik potekstėje.

Vytautė Markeliūnienė. Visuomet pasakysiu tai, ką noriu pasakyti, Literatūra ir menas, 2012 12 21 Nr. 3407

Laukiamas šiame koncerte buvo ir pianisto Daumanto Kirilausko pasirodymas: su latvių orkestru jis skambino L. van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui. D. Kirilausko interpretacijos pasižymi tik jam būdinga akademizmo ir polinkio improvizuoti (tačiau ne šokiruoti) sąranga. Antroji savybė reiškiasi nuosaikiai, gal bemaž nepastebimai, tačiau pianisto akademinei laikysenai ji suteikia savitų bruožų. Antai, skambindamas L. van Beethoveno Koncertą, D. Kirilauskas ypač pasinėrė į temų eksponavimo, jų plėtotės, išraiškos, transformacijos įvairovę, kaskart rasdamas galimybę ne tik atkartoti, įtvirtinti, bet ir atnaujinti pamatines tematizmo reikšmes. Interpretuodamas L. van Beethoveno muziką, pianistas labiau gilino ne maištininko, titano vaizdinį, bet šioje muzikoje glūdinčias harmonijos ir grožio apraiškas. Tad ir raiškos prioritetais tapo ne kategoriška, išorinių kontrastų kalba, bet tiksli, tvirta ištarmė, pasvertas garso intensyvumas, tempų proporcija, ir lygiateisis, jautrus bendravimas su orkestru. Stebino ir džiugino vidinė solisto, dirigento ir orkestro disciplina, vientisa interpretacinės traktuotės kultūra.

Vytautė Markeliūnienė, Keli gruodžio muzikiniai prisiminimai, Literatūra ir menas, 2010 01 22

Dar didesnių ovacijų ir tikros gerbėjų apgulties po pasirodymo sulaukė pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis su latvių orkestru atliko L.van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui. Inteligentiškam muzikantui, rodės, nereikėjo jokių pastangų įtikinti salę savo idėjomis ar daryti iš muzikavimo šou, kad prikaustytų publikos dėmesį.

Asta Andrikonytė, Lietuvos rytas, 2009 gruodis

Gruodžio 12 dieną Vilniuje, Filharmonijos Didžiojoje salėje, įvyko baigiamasis koncertų ciklo VIVA MUSICA VIA BALTICA koncertas, kuriame dalyvavo svečiai iš Latvijos - 2006 m. įsteigtas valstybinis kamerinis orkestras „Sinfonietta Rīga" ir jo meno vadovas Normunds Šnē bei pianistas Daumantas Kirilauskas (Lietuva). (...) Nagi, atrodo, kas dar gali mus nustebinti? Ypač po I Vilniaus fortepijono festivalio? Nustebino. Išgirdau, kaip rodės, tikrą Beethoveną - stilingą ir skoningą. (...) Tačiau jis turi tokį teisingą epochų stilistinį suvokimą (ir priemones jam perteikti), kad suvoki: improvizacija ir gebėjimas pačiam kurti padidina atsakomybę prieš bet kurį iš užmaršties, iš kitų laikų prikeliamą kompozitorių, nes taip įvertinamas kūrybos per se aktas, jo vertė, didėja pagarba genijui ir kartu įžvalga jo metodams. Nuo pirmo klavišų prisilietimo suskambo sodrus, skambus garsas, atsiskleidė puiki klasikinė technika (grojimas „dugnu", pasigėrėtina štrichų įvairovė ir pagražinimų žaismė). Kadenciją pianistas atliko laisvai, tačiau įrodė, kad galima neperžengti teksto autorystės, kada minties prasmė seka iš vidinės teksto logikos. D. Kirilauskas neskubriai, brandžiai atskleidė įstabų antrosios dalies grožį. Įtaiga kilo ne iš parodomųjų gestų, bet teisingos laikysenos. Trečioje dalyje vidinė ramybė kūrė intrigą, „rezgamą" tiksliu teksto perskaitymu: dėl temų pobūdžio nepaliaujamai keičiamą tušė, blizgančius pasažus, „glostančius" lyrinius epizodus, švytintį, pilną garsą. Dėl idealiai parinktų tempų visam kūriniui nieko netrūko, nei dinamizmo, nei lėtų epizodų apvaldymo, buvo aiškiai girdima kiekviena muzikinio reljefo detalė. D. Kirilausko atliktas trečiasis Beethoveno fortepijoninis koncertas suteikė didelį estetinį malonumą ir tiesiogiai parodė, kas yra stilinga interpretacija. Be rėksmingos reklamos ir savireklamos, tylutėliai pasakė, kad meistriškumas ir profesionalumas yra lygus stilingumui, teisingam stiliaus perteikimui.

Daiva Tamošaitytė, Stilingumo etalonas: Daumantas Kirilauskas ir „Sinfonietta Rīga“, Muzikos barai, 2009 Nr. 10

Pradžios koncerte meninę kartelę festivaliui aukštai iškėlė pianistas, sakyčiau, fortepijono filosofas Daumantas Kirilauskas, paskambinęs tris Ferruccio Busoni’o aranžuotus J. S. Bacho choralinius preliudus, nuskambėjusius lyg vientisa, prakilni choralinė misterija.

Jūratė Katinaitė, Atspindžiai praeities šuliniuos. Liepos 11–18 d. Nidoje vykusio XIII tarptautinio Thomo Manno festivalio įspūdžiai, Literatūra ir menas, 2009 07 31, Nr. 3248

D. Kirilauskas ne kartą akivaizdžiai įrodė savo profesinį meistriškumą, originalų kūrybinį mąstymą. Jo F. Chopinas nesistengia sublizgėti novatoriškumu bei dar neregėtomis spalvomis, nustebinti, sukrėsti ar paneigti ankstesnius įvaizdžius: tai protingas F. Chopinas, kupinas išmanymo ir oraus iškilmingumo, žvelgiantis drąsiai ir apdairiai – interpretatorius įpras­mina kiekvieną detalę, nepamiršdamas architektonikos dėsnių ir logiško muzikinės minties plėtojimo. Klausantis įrašo, atsiveria gerai žinomos (kartais pamirštamos) erdvės, niekada nesenstančios žmogiškos vertybės, o drauge ir naujas požiūris, išreiškiantis mūsų dienų poetikos pradmenis, kuris gerai suprantamas tik sugebantiesiems neatsilikti nuo veržlaus ir besikeičiančio gyvenimo pulso. (...) Daug kur žavi puikus pianisto laiko pojūtis. Jis matomas jau pirmame maršo epizode fantazijoje f-moll – retai sutinkama panaši organizacija (keturios ketvirtinės ir taškuotas ritmas nuosekliai įvedantis į tolimesnį pasakojimą), daugelį kartų pasikartojantis scherzo b-moll pirmasis motyvas (tokia precizinė artikuliacija!, intonacinė išraiška, išlaikanti įtampą iki pas­kutiniųjų taktų), ypač stebina vienas polonezo fis-moll vidurinės dalies epizodas, tradiciškai siejamas su jojimo simbolika, –­ tai pasikartojančios figūracijos, – pianistas sugeba vienu dinaminiu lygmeniu ir ritminiu diapazonu išreikšti ištisą emocinę gamą, pripildyti išmonės ir fantazijos.

Eugenijus Ignatonis, Daumanto Kirilausko „Nothing but Chopin“, Literatūra ir menas, 2008 12 05

Bet kurio iš įrašytų kūrinių klausantis nekyla jokių abejonių dėl interpretacijos įtaigumo ar stiliaus klausimų, nes viskas yra absoliučiai savo vietoje ir savo laiku. Tai yra auksinė taisyklė, kartu su auksinio pjūvio principu tinkanti viskam – nuo gyvenimo būdo iki pasirinktos profesijos. D. Kirilauskas yra muzikantas, kuris jos laikosi natūraliai, todėl niekas niekur nėra uždangstyta, iškreipta, nutylėta ar supainiota. Puiki Vienos mokykla sudaro neišjudinamai profesionalų pamatą jo atlikimui, o jos bruožai – aiškumas, lengvumas, natūralus kvėpavimas, paprastumas, dainingumas, proporcingumas – lemia tai, kad pianistas laiko raktą į bet kurio kompozitoriaus ar laikmečio, bet kurio stiliaus autentišką pajautą. Šia prasme D. Kirilauskas yra visiška retenybė Lietuvos pianistų tarpe, nes daugialypis, kone tobulas jo virtuoziškumas ir vidinės pasaulėjautos branda dera su šviesiu asmenybės kuklumu. Jis – būtent tas pianistas, kuris Chopiną, jo pasaulį mato savyje, bet ne jo muzikoje – save. (Tai ir Daumanto interpretacinis motto apskritai). (...) Tuo tarpu D. Kirilauskas jau pats yra gera mokykla, o jo skambinimas visada stebina aukščiausios prabos profesionalizmu. (...) Jis visada pasiryžęs naujiems projektams, kurių turi kone po dešimtį per vieną sezoną; tai mąstantis ir universalių gabumų atlikėjas, kuris improvizuoja lygiai taip pat skoningai ir stipriai, kaip ir kuria ar atlieka klasikinius kūrinius. Tai asmenybė, kurios profesinis sąžiningumas, savikritiškumas, blaivus protas ir talentas yra vienetinis. (...) Daumanto įrašytas Chopinas – tai groove’as. Jame nėra jokio asmeninio balasto. Nereikia jokių kitokių relaksacinių ambientinių fonų ir nupirktos garbės, supakuotos ir gulinčios parduotuvių lentynose tarsi tikras pinigas: įsigiję šią kompaktinę plokštelę, laimėsite malonumą kartu su kruopelyte tikro praprusimo. Kaip sako internautai, respect.

Daiva Tamošaitytė, „Nieko, išskyrus Chopiną“, Muzikos barai, 2008 11 18

Pianisto Daumanto Kirilausko įrašytoje kompaktinėje plokštelėje „Nothing but Chopin“ („Vien tik Chopinas“) visapusiškas muzikos sluoksnių girdėjimas sukuria skaidrų skambesį, leidžiantį beveik net įžiūrėti, pamatyti žaviuosius niuansus. Jau nekalbant apie ryškumus, perteikiančius muzikos kontrastus – tragizmą ir guodžiantį švelnumą, sūkuringus virtuoziškus pasažus ir asketiškų choralų rimtį, mąslias melodijas ir audringą akordų „taškymąsi“. (...) Daumantas Kirilauskas – pasaulyje „apsitrynęs“ muzikas, sugebėjęs tapti europinio kvėpavimo pianistu. (...) Šioje kompaktinėje plokštelėje nėra nė vieno meniškai neprasmingo garso. Kiekvienas klavišas „kibirkščiuoja“, dar tik ruošiantis jį paliesti, o visas skambesys su stipriu meno polėkiu nušvilpia į aukštybes.

Rita Nomicaitė, Šventiškai kibirkščiuojantis Fr. Chopinas, Bernardinai.lt, 2008 11 11

Vellern (gl). Die Horer der "Musik im Alten Pfarrhaus" erlebten in der internationalen Konzertreiche schon Musik und Interpreten aus vieler Herren Lander, die baltischen Staaten waren bisher noch nicht vertreten. Erstmalig gastierte im Rahmen des Munsterlandfestivals mit Daumantas Kirilauskas ein litauischer Pianist in Vellern, der zudem auch Musik seiner Heimat im Gepack hatte. Kurzfristig fur den erkrankten Povilas Stravinsky eingesprungen erwies er sich keineswegs nur als Ersatz. Seine Leistung war durchaus mit dern in Vellern gewohnten Niveau vergleichbar. Stilsicher in allen Epochen fuhrte er das Publikum vom Barockeines Johann Sebastian Bach bis zur Neuzeit mit der Sonata Nr. 1 (1990) des 1954 geborenen Australiers Carl Vine (1954). An den Beginn seines Rezitals setzte Kirilauskas die Partita BWV 825 Bachs, die ebenso wie die Sonate c-moll KV 457 Mozarts klavierspielenden Musikfreunden wohl aus eigener Praxis bekannt ist. Das Prelude As-dur des lettischen Komponisten Mikalojus Konstantinas Ciurlionis, eines Spatromantikers, gefolgt von seinen Variationen uber "Seefa Ese", zeigte seine Musik in der Nachfolge Chopins. Hatte die musikalischen Fahigkeiten des Kunstlers schon im ersten Teil des Abends uberzeugt, prasentierte er sich nach der Pause als wahrer Virtuose, dern keine technischen Schwierigkeiten Probleme bereiten. Oft schien es, als habe er mehr als zehn Finger. Ein Musiker, der sich und sein Publikum auch in Chopinsche Romantik versenken kann. Chopins Klawierwerk urnfasst eine Vielzahl von Fantasien, Nocturnes oder Polonaisen. Kirilauskas wahlte erfreulicherweise nicht die gangigen, in jedem Wunschkonzert zu horenden Werke aus. Er hat es nicht notig, seine kunstlerische Prasenz durch so genannte "Bravourstuck" zu demonstrieren. Carl Vine, der noch heute in seinem Geburtsland Australien lebt, ist mit Balettmusik im Stil der Jetztzeit befasst. So darf es nicht verwundern, dass seine erste Sonate, die Kirilauskas an das Endes seines Konzertes stellte, strak von der Rhythmik des Tanzes gepragt ist. Sie stellt an den Ausfuhrenden enorne Anforderungen und durfte schon deshalb wohl sonst nich zu horen sein. Das uberaus begeisterte, leider nicht sehr zahlreiche Publikum dieses Sonderkonzertes der Musik im Alten Pfarrhau erklatschte sich als Zugabe eine Liedbearbeitung des Pianisten.

Kammermusik aus Litauen meisterhaft dargeboten, 2008

Atlikti R. Schumanno kūrinį (fortepijoninį kvintetą Es-dur, op. 44) kvartetui „Artis” talkino lietuvių pianistas Daumantas Kirilauskas. Lietuvis pasirodė kaip lygiavertis savo kolegų iš Austrijos partneris. Jo skambinimas žėrėjo puikia, lengva bei tikslia technika. (...) Dvi trumpos repeticijos su „Artis” kolektyvu ir rezultatas kaip ant delno - puikus ansamblis ir giminingas muzikos suvokimas atskleidė ne tik atlikėjų įgūdžius, bet ir bendrą mokyklos, Vienos muzikinės kultūros pagrindą.

Daiva Tamošaitytė, Muzika sukuria žmones, Lietuvos rytas, 2008 05 20

Vienas ryškiausių nūdienos lietuvių pianistų, Daumantas Kirilauskas, balandžio 19 dieną Šv. Kotrynos bažnyčios salėje skambino didelę ir sudėtingą programą, kurią skyrė savo gerbiamos fortepijono profesorės Liucijos Drąsutienės jubiliejui. Pirmiausia jis atliko Georg’o Friedrich’o Haendel’io Siuitą Nr. 8 f-moll HWV 433. Senoji muzika po bažnyčios skliautais skambėjo puikiai, vargoniškai. Pianistas saikingai vartojo dešinį pedalą, todėl buvo gerai girdėti kiekviena nata, tvirtai įausta į technišką audinį. Alban’o Berg’o Sonatoje op. 1 taip pat girdėjome logiškai išskleistą faktūrą su poetiniais emocijų sūkuriais; klaidžiojančias harmonijas atlikėjas gražiai išrišo į tonalų minorą. Sergejaus Prokofjev’o Sonata Nr. 2 op. 14 buvo saikingai ugninga, mąsliai lyriška. Sudėtingą tekstą pianistas taip lengvai „išgliaudė“, jog galėjai pagalvoti, kad kietas riešutėlis, tai yra, Prokofjevo fortepijoninė sonata, ant muzikos lazdyno auga be kevalo... Po pertraukos nuskambėjusi vengrų kompozitoriaus Miklos’o Maros’o Sonata, kurią D. Kirilauskas yra įrašęs į neseniai išleistą kompaktinę plokštelę – ilgas ir efektingas kūrinys, pasak atlikėjo, artimas jo paties kūrybai tam tikrais elementais, intonacijomis bei atmosfera. Pianistas rentė judrias impresionistines garsines plokštumas, atskirtas pilnų tonų cezūromis. (Tiesa, kadangi kūrinio principas ne įprasta dramaturgija, bet statiškų skambesių kaitaliojimas, ilgainiui tosios plokštumos ir ilgi tonai bei akordų kekės suvienodėja, netenka pirminio šviežumo. Jei kūrinys būtų maždaug trečdaliu trumpesnis, jis išlaikytų intriguojančią įtampą ir daug išloštų.) Esu įsitikinusi, kad Daumantas, asmeniškai bendradarbiavęs su sonatos kūrėju, ją atlieka taip preciziškai bei įžvalgiai, kaip niekas kitas, nes jis atstovauja naujajai kartai, kuri visiškai pajėgi adekvačiai atlikti šiuolaikinę muziką. Daumantas – ypač stiprus šios muzikos perteikėjas. Iškart po 2002 metais sukurto supermodernaus kūrinio klausytis XIX a. romantiškojo stiliaus, ir dar Frederic’o Chopin’o Scherzo b-moll Nr. 2 op. 20, nors ir nepriekaištingai atlikto, buvo sunku: aiškiai girdėjai laiko plyšį. Galbūt kitiems klausytojams toks posūkis į praeitį visai tiko, o ir pats Daumantas sakė specialiai tokiu būdu komponavęs programą, mat jis mėgsta netikėtumus ir gyvą, išradingą kontaktą su publika, „pateikti jai pabaigoje saldainį“, atonalumą pakeisti tonalumu. Jo žodžiais, jam „patinka gretinti nesugretinamus dalykus“. Vis dėlto man būtų buvusi priimtinesnė monotematinė programa arba laipsniška stilistikos retrospektyva. Bisui pianistas atliko Hoagy Carmichael’io-Ned’o Washington’o džiazo baladę „The Nearness of You“, primindamas, jog yra puikus improvizuotojas ir džiazo žinovas. Įdomu ir stebėtina, kad visi įvairios stilistikos ir faktūros kūriniai skambėjo aiškiai ir skaidriai. Ši koncertų salė „patikrina“ atlikėją ir atskleidžia, kiek jis girdi, o kiek automatiškai skambina išmoktą tekstą. D. Kirilausko rečitalis – vienas tų retų atvejų, kai pianistas įrodė, jog geba stulbinančiai jautriai reaguoti į akustines salės subtilybes ir prisitaikyti prie kintančių sąlygų (reikia pasakyti, kad taip preciziškai savęs klausytis Šv. Kotrynos salėje nesugebėjo net kai kurie labai pripažinti virtuozai). Dažno pianisto silpnoji vieta – būtent pedalizacija, artikuliacija ir kiti faktoriai, susiję su gebėjimu gyvai perteikti norimą skambesį vis naujomis akustinėmis sąlygomis. Šiuo atžvilgiu minėtieji aspektai – D. Kirilausko stiprioji pusė, liudijanti didelį pianisto profesionalumą.

Daiva Tamošaitytė, Daumanto Kirilausko rečitalis, Muzikos Barai, 2007 04

Daumantas Kirilauskas yra vienas tų unikalių atlikėjų, linkusių subtiliai slapstytis ir tirpti muzikoje, tačiau paliekančių ryškų savo „kvapą“. Tai iš dalies žavi, nes taip atskleidžiama autentiška kompozitoriaus vizija, muzikos, sąskambio grožis. [...] Pianistas konstruktyvus ir racionalus, kontempliatyvus, preciziškas, tobulai artikuliuojantis garsą visokiu greičiu. [...] Beveik kiekviename sąskambyje juntamas vienas pagrindinių jo atlikimo principų: pirma – mintis, suvokimas, paskui – veiksmas, garsas.

Asta Pakarklytė, Literatūra ir menas, 2007 02 09 Nr. 3129

Taikomosios dailės muziejuje vykęs kamerinės muzikos koncertas taip pat nuteikė maloniai. Koncertavo stiprūs ir labai profesionalūs muzikantai, pateikę sudėtingą ir įdomią programą – tai Marija Nemanytė (smuikas) ir Daumantas Kirilauskas (fortepijonas). (...) Bendrai paėmus užtektų pasakyti, jog M. Nemanytė ir D. Kirilauskas atstovauja tai laimingai kartai, kuri turėjo galimybę savo gabumus lavinti ir siekti aukščiausių meistriškumo pakopų – baigti aspirantūras Europoje (M. Nemanytė baigė Londono karališkąjį muzikos koledžą ir CNR konservatoriją Versalyje, Prancūzijoje; D. Kirilauskas Mozarteumą Zalcburge baigė su pagyrimu), dalyvauti tarptautiniuose muzikos projektuose ir griežti stipriausiuose kolektyvuose. Šią popietę klausėmės J. Haydno Sonatos smuikui ir fortepijonui G-dur, Hob. XV: 32, kuri buvo kruopščiai sustyguota, atlikimas išlygintas, nušlifuotas, tiesiog nepriekaištingas ir visapusiškai smagus. Programos vidury atsidūrė du skirtingos stilistikos šiuolaikiniai kūriniai: kontrastinga ir efektinga A. Schnittke’s keturių dalių Sonata Nr. 1 bei A. Weberno Keturios pjesės op. 7. Marija sonatą atliko charakteringai, bet racionaliai, įsiklausė į lėtosios dalies flažoletų tęstinę kalbą, sugrįžusius charakteringus ritmus, „riebius“ su pipirais sąskambius, atrado ryškių tembrų. Weberno atveju išryškėjo pilnakraujis minimalizmas, o Straussas buvo tiesiog stilingas, kūrinio dalys iki galo apgalvotos tempo ir charakterio požiūriu. M. Nemanytės griežimo stilius – valingas, techniškas, kiek „vyriškas“. Nauju „Petrof“ skambinęs D. Kirilauskas pasirodė kaip puikus ir labai atsakingas partneris. Šiuo metu jis yra LMTA fortepijono dėstytojas, prof. V. Vitaitės ir prof. P. Geniušo asistentas; M. Nemanytė nuo 1997 metų yra „Kremerata Baltica“ narė, ji bando jėgas ir kvarteto sudėtyje. Koncertavę jaunieji nuramino: dėl klasikinės muzikos ateities galime būti ramūs. Auga super profesionali, stabili, jau dabar solidų įdirbį turinti karta, kuri važiuoja tiesiomis ir užtikrintomis vėžėmis. Pastaruoju metu pasitaikė visokio plauko koncertų, kai nesyk nuvylė ar privertė nuobodžiauti net patyrę ir daug nuopelnų turintys vardai. Šiame kontekste jaunieji suteikė atgaivą ir grąžino tikro muzikavimo, tikro entuziazmo, tikros mokyklos pojūtį.

Bernardinai.lt, 2006 12 18

Bonn. Ein meisterliches, klangdynamisch und gestalterisch vorzüglich aufeinander eingestelltes Duo präsentierte sich im Rahmen der Internationalen Kulturtage in NRW, die diesmal die baltischen Staaten Estland, Lettland und Litauen im Blick haben. Als gemeinsame Veranstaltung des Kulturamtes der Bundesstadt Bonn und der litauischen Botschaft war ein Gastkonzert zweier Künstler aus Litauen zu erleben. Es präsentierten sich der 1973 geborene Cellist Mindaugas Backus und der 1972 geborene Pianist Daumantas Kirilauskas, beide vielfach in Wettbewerben ausgezeichnet und auf nationalen wie internationalen Festivals schon zu hören. Als "Robert Schumann-Abend" war die - leider nicht allzu gut besuchte - Veranstaltung zwar angekündigt worden, doch stand dann von Schumann nur ein Werk auf dem Programm, die ursprünglich für Klarinette und Klavier entworfenen drei Fantasiestücke op. 73. Mit intensiv und warm aufblühendem Ton und differenzierter Dynamik, aber auch emphatischen Aufschwüngen beeindruckte der Cellist hier, und auch sein Partner am Klavier traf ebenso genau den romantischen Tonfall der schönen Stücke. Eine zeitgenössische Piece aus Litauen folgte, "Rhythmus-Arhythmus" von Bronius Kutavicus (geboren 1932). Recht interessant wechselten darin betont rhythmisch-erregte, motorisch-ostinatoreiche Partien mit Ruhigem und Expressivem, Klanglich-Abschattiertem bis hin zu fast Minimalistischem. Die Wiedergabe wirkte überzeugend und eindringlich. Ganz prächtig dann kam die in ihrem Neo-Klassizismus ebenso charmante und pointiert-witzige wie oft bestrickend melodiöse "Suite italienne" von Igor Strawinsky heraus. Und beiderseits ungeschmälert ausgespielte Klangopulenz, gepaart mit einer guten Portion Pathos, herrschte abschließend dann bei der üppig-romantischen, durchaus auch russisch getönten Sonate op. 19 für Klavier und Violoncello von Sergej Rachmaninoff. Sehr herzlicher Beifall am Ende und als Zugabe noch eine recht feinsinnige und aparte "Elegie" des Engländers Frank Bridge.

Von Barbara Kaempfert-Weitbrecht, Von Schumann bis Strawinsky, 11 05 2006

Pianistas Daumantas Kirilauskas tarsi atkuria kompozitoriaus improvizavimo akimirkas (F. Schuberto ekspromtas As-dur op.92, trys muzikiniai momentai op.90). Jos artimos dabar bemaž pamiršto namų muzikavimo atmosferai, o kad toks neįmantrus nuoširdumas įkvėpė pernai čia virtuoziškumu žėrėjusį pianistą, rodo jo nemenkas menines aspiracijas. Taip interpretuojamas Schubertas – širdies reikmė, kurią girdim ir šešių dainų iš "Žiemos kelionės" akompanimentuose.

Edmundas Gedgaudas, Ištverti cunamio pašonėj, Devintasis Thomo Manno festivalis Nidoje, Literatūra ir menas, 2005 07 29 nr. 3059

Nežinia po kelių metų (gal po septynių?) Lietuvos publika būtų išgirdusi C. Corea’os Koncertą fortepijonui ir orkestrui, jei ne Daumanto Kirilausko narsa, originali mąstysena, naujos muzikos troškimas bei meilė džiazui. [...] D. Kirilausko interpretacija stebino netikėtais ir įvairiais tembriniais garsyno atspalviais, žavėjo jautrumu harmoniniams pokyčiams. Neįmanoma nepastebėti technikos įgūdžių, chromatiškiausio pasažo atlikimas atrodė tarsi dulkelių valymas vienu ypu, garsų kilimas aukštyn tapo elastingiausiu pasažu.

Asta Pakarklytė, Staigmenos & So, "Muzikos barai", 2005 kovas-balandis, Nr. 3-4 (326-327)

Dar vienas naujų ansamblinių patirčių vakaras laukė liepos 15 d. – susitiko violončelininkas M. Bačkus, smuikininkas M. Švėgžda ir pianistas D. Kirilauskas. Šie tarptautinių konkursų laureatai, studijas tęsę Anglijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, sudarę margą koncertinę programą iš solo, duetų, ir trio – nuo J. S. Bacho, R. Schumanno iki J. Brahmso, A. Dvožako, M. Ravelio kūrinių – vis dėlto sugebėjo ne tiek turiniu, kiek interpretacine kaitra suvienyti programą įrodydami atlikėjiškos sutelkties ir parengties būvį. Šie skirtingos prigimties menininkai, regis, visi kiek linkę į spontanišką, improvizacišką, netikėtų posūkių nulemtą mąstyseną, metančią iššūkį drauge grojančiam partneriui. Tačiau sulaukti tinkamo atsako į nelauktą tempo ar frazuotės arabeską pavyko visais atvejais. Tai atlikėjams pelnė užtikrintą sėkmę, o ją apvainikavo visų drauge pagriežtas J. Brahmso Fortepijoninio trio, op. 87, Finalas.

Vytautė Markeliūnienė, Senosios ir naujosios Europos susitikimai, 7 meno dienos, 2004 07 23