Vytautas Lukočius (g.1975) Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje 1993 baigė fortepijoną ir chorinį dirigavimą. Vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią baigė du kartus: 1999 įgijo pianisto solisto ir koncertmeisterio (prof. Jurgio Karnavičiaus klasė), o 2000 – orkestro dirigento kvalifikaciją ir magistro laipsnį (doc. Gintaro Rinkevičiaus klasė).
1999 - 2002 dirigentas studijavo orkestrinį dirigavimą J.Sibelijaus akademijoje (Helsinkis, Suomija) profesorių Leif Segerstamo, Jormos Panulos ir Atso Almilos klasėse ir 2002  gavo diplomą. 2003 –  Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno aspirantūroje įgijo meno licenciato laipsnį. V.Lukočius pelnė apdovanojimus Respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse (Vilnius, 1991, II vieta) ir E.Dineikaitės koncertmeisterių konkurse (1998, I vieta). 2006 III-jame Jorma Panulos tarptautiniame dirigentų konkurse (Suomija) laimėjo I-ją vietą. 2009 IV tarptautiniame Eduardo Mata orkestro dirigentų konkurse Meksike Vytautas Lukočius pelnė aukso medalį ir laureato vardą.

Dirigentas dukart tobulinosi Erasmus dirigentų meistriškumo kursuose Vilniuje – 2000 prof. J.Fürst klasėje, 2001 asistavo prof. Jormai Panulai.

2000 - 2004 V.Lukočius buvo Lietuos valstybinio simfoninio orkestro dirigento asistentas (vyr. dirigentas G.Rinkevičius). Nuo 2004 jis yra Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis dirigavo (ir buvo vienas iš dirigentų statytojų) B.Britteno operą „Žaiskime operą" (Let's make an Opera), G.Verdi „Kaukių balių" (Un ballo in maschera), „Aida”, „Otello”, „Simon Boccanegra”, „La Traviata”, R.Wagner „Parsifal”, R.Leoncovallo „Pajacus” (Pagliacci). Kotkos teatre (Suomija) dirigavo P.Ábráhamo operetę „Viktorija ir jos Husaras" (Victoria und ihr Husar). V.Lukočius dirigavo Latvijos operos orkestrui, Lietuvos valstybiniam, Lietuvos nacionaliniam simfoniniams orkestrams, Lietuvos, Kauno, Šv.Kristoforo kameriniams orkestrams, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, Turku bei Sibelijaus akademijos simfoniniams orkestrams, Oslo radijo orkestrui, Pori sinfonietta ir Kymi sinfonietta (Suomija), Olsztyn Philharmonics orkestrui (Lenkija). Jis parengė ir dirigavo koncertus su žymiais solistais: Alexander Paley, Petru Geniušu, Antti Siirala, Martin Fröst, Gidon Kremer, Arabella Steinbacher, Raimo Sirkia, Jyrki Anttila, Seppo Ruohonen, Mika Pohjonen, Kalev Kuljus, Bart Schneemann, Atle Sponberg, Lilli Paasikivi, Olga Kondina, Kaisa Ranta, Igor Lazko, Tamaki Kawakubo, Vardan Mamikonian, Denis Shapovalov, Pedro Carneiro, Tine Thing Helseth, Jukka Merjanen, Virgilijum Noreika, Irena Milkevičiūte, Algirdu Janutu, Inesa Linaburgyte, Edgaru Montvidu ir kt.

Dirigentas Vytautas Lukočius apmąstė trumpiausio garso stiprumą. (...) Orkestras atliko tris skirtingus J.Haidno, B.Kutavičiaus ir N.Rotos kūrinius. Orkestrui nuostabiai pavyko perteikti dinaminius atspalvius. Nors melodijos ir akompanimento diferenciacija dominavo, V.Lukočius išryškino įvairių instrumentų grupių melodines linijas, drausdamas smuikų grupės įsigalėjimą. Efektingai, įstabiai buvo atliktas B.Kutavičiaus kūrinys "Žiemių vartai" (iš ciklo "Jeruzalės vartai"). Atlikimas ir, žinoma, muzika tiesiog stingdė kūną ir kvėpavimą. Tauri rimties įtaiga sklido imituojamų jakutų šamano apeigų bei "šiaurietiškos" fugos metu. Paslaptingai skambėjo šnabždamas karelų lydekos užkeikimas ("Duok man Ahti stambią lydeką arba dvi mažesnes"). Žavėjo atlikėjų solidarumas, kruopščiai bei koncentruotai perteikiama muzika. Vėl kitokia N.Rotos kompozicija. Ji sklidina dinamikos, emocinės ekspresijos ir nežabotų aistrų, tačiau tai itin įprasta filmų kompozitoriaus kūrybai (jis sukūrė muziką net 29-iems F.Fellinio filmams). Orkestras žaižaravo visomis įmanomomis dinaminėmis spalvomis, akimirksniu sukurdamas emocinę įtampą, netikėčiausią kontrastą. Į raiškių aistrų potvynį ir į artėjantį koncerto finalą reagavo ir dirigentas V.Lukočius. Lig tol nesišvaistęs bereikalingais judesiais, ignoravęs menkiausią išorinį efektą, jis pasinėrė į juslinę būklę ir įnirtingai užbaigė kūrinį. Vis dėlto dominavo korektiškas, itin santūrus dirigavimas, tačiau tikrai ne abejingas, ne bejausmis. V.Lukočius savo veido mimika perteikdavo išsamią informaciją koks turi būti muzikos atspalvis, dinamika, garsumas, o kamerinis orkestras nesunkiai ją perskaitydavo ir išreikšdavo garsais.

Asta Pakarklytė, Unikali gražuolė, arba pasivaidenusi arfa, Literatūra ir menas, 2005 02 04

Antroje dalyje skambėjo retai atliekama G.F. Händelio "Muzika ant vandens", kompozitoriaus skirta aukštajai visuomenei, pramogaujančiai valtyse "ant vandens". (...) Mūsų vakaro koncerte buvo pateiktas devyniolikos kūrinių variantas, pusę jo sudaro to meto šokių muzika. Tai buvo drąsus Vytauto šuolis: "nenudilti" pačiam (kūrinio atlikimas truko ilgiau nei valandą) ir nenuslopinti klausytojų dėmesio. Bet saulėtų, gyvų tempų mažorinis kūrinys negalėjo užmigdyti klausytojų, jutom vien pakilią nuotaiką. Pastaruoju metu manualinė dirigento technika praturtėjo įvairiaspalvėmis amplitudėmis, dainingais mikromostais. Baroko muzika padėjo dirigentui gerokai paūgėti, o svarbiausia pažaboti stichišką temperamentą.

Margarita Dvarionaitė, Kalėdos su Bacho ir Handelio muzika, 7 meno dienos, 2005 01 07

Choras ir orkestras papildomai atliko Mozarto "Ave verum". Giedojo tylutėliai, ir labai nedaug trūko iki virpančio nušvitimo.

Rita Nomicaitė, Subtilus Mozartas, Literatūra ir menas

Spalio 30 d. Lietuvos muzikos akademijos Didžioji salė buvo pilna klausytojų. Scenoje - populiariausias ir žymiausias Lietuvos pučiamųjų orkestras "Trimitas". (...) Šį kartą įdomią programą parengė jaunas dirigentas Vytautas Lukočius (LVSO vyr. dirigento asistentas). Koncerto sėkmę nulėmė ne tik dirigento pasirinkta programa, bet ir pats dirigentas Vytautas Lukočius. Energingas, valingas, diriguojantis taupiais ir tiksliais mostais, žinantis, ko nori, ir to pasiekiantis.

Svetlana Barkauskas, Pučiamųjų orkestro koncertas Muzikos akademijoje, 7 meno dienos, 2002 11 08