Radovičius Viktoras (1919 m. lapkričio 28 d. Vladimirovkoje (Abchazija) – 1982 m. liepos 30 d. Vilniuje) – Lietuvos smuikininkas, atlikėjas, pedagogas, viena ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos muzikos meno asmenybių savo koncertine, pedagogine, visuomenine veikla reikšmingai prisidėjusių prie pažangiausios smuiko ugdymo metodikos diegimo ir  Lietuvos smuiko mokyklos tradicijų formavimo.

Gimė 1919 lapkričio 28 d. Vladimirovkoje, netoli Suchumio (Abchazija). 1924 m. kartu su šeima persikėlė į Rostovą prie Dono. Nuo 1935 m. mokėsi Rostovo prie Dono muzikos mokykloje (drauge su piansite M. Azizbekova), L. Auerio mokinio prof. V. Portugalovo klasėje. 1938 m. persikelė į Maskvą ir įstojo į Maskvos P. Čaikovskio  konservatoriją. 1941 m., prasidėjus karui, kartu su konservatorijos kolektyvu pasitraukė į Saratoną, vėliau dirbo smuikininku Rostove prie Dono,  Kamanec-Podolske, Bratislavoje. Nuo 1945 m. tęsė studijas Maskvos konservatorijoje ir ją  baigė 1948 m., prof. D. Oistracho smuiko klasę.1950 m. rugpjūtį drauge su žmona pianiste M. Azizbekova atvyko dirbti į Vilnių.

Kūrybos metai
V. Radovičius netrukus pagarsėjo kaip aktyvus Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyvis, talentingas pedagogas, smuikininkas solistas ir įvairių ansamblių dalyvis.
1950-1952 m. dirbo Valstybės radijo komiteto simfoniniame orkestre, 1954 m. griežė Lietuvos kvartete, buvo vienas iš Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjų, 1960-1974 m. – šio orkestro koncertmeisteris, solistas. Dažniausiai koncertavo su žmona pianiste M. Azizbekova, nuo 1954-1978 (apie 25 metus ) muzikos mėgėjus džiugino  V. Radovičiaus, pianistės M. Azizbekovos ir violončelininko M. Šenderovo trio. Atlikėjai buvo sukaupę gana gausų ir įvairų kamerinį duetų, trio repertuarą. Didelę programos dalį skirdavo XX a. muzikai. Atlikdavo M. Ravelio, N. Miaskovskio, S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus kūrinius. Lietuvos atlikėjų koncertinį repertuarą V. Radovičius praplėtė retais, Lietuvoje mažiau žinomais kūriniais – pvz., 1967 m. pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjo I. Stravinskio “Kareivio istorija”. Atlikėjo repertuare skambėjo V. Barkausko, B. Dvariono, A. Račiūno, S. Vainiūno kūriniai. Jis buvo daugelio lietuviškų kūrinių pirmasis atlikėjas. Neatsiejama V. Radovičiaus  repertruaro dalis, labiausiai atliepianti atlikėjo dvasines nuostatas, buvo J. S. Bacho muzika.  V. Radovičius koncertavo Lietuvoje, Sovietų sąjungos respublikose, Jugoslavijoje, Kanadoje, Vokietijoje.

Apie V. Radovičiaus kūrybinės brandos formavimąsi M. Azizbekova rašė: “Dar jaunystėje jis buvo linkęs į lyrizmą. Virtuoziškumas  pats savaime jo niekada netraukė. Viktoras Radovičius kategoriškai atmetė agresyvų atlikėjo brovimąsi į muzikinę medžiagą. Taurus, pagarbus požiūris į kūrinį bei jo autorių neleisdavo iškelti savęs į pirmą vietą. Tačiau taip pat jam buvo nepriimtinas ir objektyvistinis, perdėm intelektualus atlikimo stilius. Radovičiaus meno paslaptis susideda iš neklystamo emocijų raiškos saiko, atlikėjo temperamento, nuoširdžių, natūralių jausmų ir jam būdingo artistinio taurumo derinimo”. (…)  “Prisimenant Viktoro Radovičiaus griežimo ypatumus, pirmiausia atgyja jo smuiko garsas. Išsamiai išstudijavęs dainingo, intonaciškai išraiškingo garso išgavimo būdus, jis tapatino smuiko garsą su tembro atspalviais bei dinaminiais niuansais turtingu žmogaus balsu. Mokinius ir gausius įvairių smuikų ekspertizių stebėtojus, taip pat ir mane pačią, visuomet stebindavo tai, jog profesoriui paėmus į rankas bet kokį, net gana vidutinišką, instrumentą, jo balsas iškart tapdavo dainingas”.
Garso įrašai Lietuvos radijo fonduose išsaugojo unikalų V. Radovičiaus smuiko skambesį.

Pedagoginė veikla
Mokęsis pas puikius pedagogus, sukaupęs turtingą sceninę patirtį, teorinių ir praktinių žinių, V. Radovičius tęsė ir puoselėjo geriausias D. Oistracho smuiko mokyklos tradicijas, savo mokiniams stengėsi įdiegti meilę ir ištikimybę muzikai, aukščiausio profesinio meistriškumo siekį. Nuo 1950 m. dirbo Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – M. K. Čiurlionio menų gimnazija), nuo 1952 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jo mokymo metodikos veiksmingumą patvirtindavo gausūs mokinių laimėjimai respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose – daugelis tapo laureatais ir diplomantais. Buvusi mokinė prof. U. Jagėlaitė rašė: “V. Radovičius, kaip pedagogas, didelį dėmesį skyrė smuikininkų profesionalumui ugdyti, griežimo mokyklai tobulinti: buvo įsitikinęs, kad pirmiausia privalu perprasti įvairių kompozitorių, epochų kūrinių atlikimo stilių – praeiti griežimo “akademiją”, tik tuomet rasis pagrindas skleistis atlikėjo individualybei”. (Jagėlaitė U. “Patarimų – kiaurą dieną”)

V. Radovičius pasižymėjo reiklumu mokinių profesinių įgūdžių formavimui, individualiu dėmesingumu ir ypatinga tolerancija auklėtiniams. Niekad nekeldavo balso, su studentais dirbo ramiai ir kantriai, visada geranoriškas ir pasirengęs ištiesti pagalbos ranką. Dažnai jo pamokas stebėdavo ir kolegos bei jų studentai. Išugdė būrį iškilių muzikų ir pedagogų, dirbančių Lietuvoje ir už jos ribų ir kūrybiškai tęsiančių jo sukurtas smuiko meno ir pedagogikos tradicijas.  Tarp mokinių – A. Vainiūnaitė,  J. Dvarionas, P. Kunca, R. Čekuolis, U. Jagėlaitė, R. Mataitytė, J. Tankevičius, I. Armonaitė, M. Šmitas (Izraelis), H. Bankas (Kanada).

Kolegų buvo mėgiamas ir gerbiamas, vertinamas kaip puikus didžiųjų europietiškų ir rusų smuiko mokyklų žinovas, turintis fenomenalią atmintį eruditas ir autoritetas muzikos meno klausimais. Praktinį darbą derino su moksline metodine veikla. Lietuvos konservatorijoje dėstė naują muzikos istorijos ir pedagogikos kursą, skaitė paskaitas Rygos, Maskvos  aukštosiose mokyklose, muzikos mokyklose, “Žinijos' draugijoje. Profesinių ir asmeninių bruožų dėka V. Radovičius turėjo didelį autoritetą Lietuvoje ir svetur, buvo daugelio konkursų žiuri, valstybinių egzaminų komisijosų narys.
Už nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūras 1964 m. jam sutektas Lietuvos respublikos nusipelniusio artisto garbės vardas. Nuo1966 m. –  docentas, nuo 1979 m. – profesorius. 

V. Radovičius mirė 1982 liepos 30 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Nuo 2007 metų, kas treji metai, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje organizuojamas Tarptautinis jaunųjų stygininkų konkursas, skirtas prof. V. Radovičiaus atminimui.

Šaltiniai:
Azizbekova Mariam. Radovičius Viktoras. Muzikos enciklopedija, Vilnius, T III, 2007, p. 174.
Azizbekova Mariam. “Smuikininko, pedagogo menas”. 7 meno dienos Nr. 47, 1994 m. lapkričio 25 d.
Badjanova Vera. „Prisimenant profesorių Viktorą Radovičių“. Muzikos barai, 2016 gruodis, Nr. 11-12 (466-467), p. 40.
Jagėlaitė Undinė. “Jau – istorija”. Muzikos barai,1990 kovas, Nr. 6 (67) , p. 6.
Pšibilskienė Audronė . “Patarimų – kiaurą dieną”. Literatūra ir menas, 2009 gruodžio 4 d.
“Toks gyvenimas: “Jie atliko didelį darbą Lietuvai…”. Bernardinai, 2005 gegužės 31 d. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-31-toks-gyvenimas-jie-atliko-dideli-darba-lietuvai/5992 [žiūrėta 2019 07 22]

Parengė Aldona Juodelienė