Valentinas Adamkevičius (1925-1976)

Image
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija

Valentinas Adamkevičius  (1925 m. liepos 6 d. Kaune – 1976 m. gegužės 3 d. Vilniuje)  Lietuvos dainininkas, operos solistas (lyrinis dramatinis tenoras).
V. Adamkevičius Lietuvos operos istorijoje buvo vienas unikaliausių ir universaliausių tenorų, dainavusių lyrines, dramatines, herojines partijas. Nepaprastai atsidavęs savo profesijai, darbštus ir produktyvus menininkas, turėjęs malonaus tembro, plataus diapazono, išlavintą balsą. 1954-1976 metais – vienas pagrindinių Operos teatro tenorų, sukūręs legendinius Germano, Otelo, Don Karlo vaidmenis.

Gimė 1925 m. liepos 6 d. Kaune, banko tarnautojo šeimoje. Tėvas Jonas Adamkevičius ir mama  Ona Masterkovaitė, kilusi iš Maskvos, šeimoje augino du sūnus – Leoną Vytautą  ir Valentiną Kęstutį. Tėvas buvo aistringas operos mėgėjas, mokėsi dainuoti privačioje studijoje pas Kauno konservatorijos vokalo pedagogą italą O. Marinį. Tad ir abu sūnūs augo muzikalūs, mokėsi skambinti fortepijonu, smuikuoti, dainavo gimnazijos chore. Dirigento Vytauto Marijošiaus paskatintas, Valentinas pradėjo mokytis dainavimo. Iš pradžių lankė Jono Butėno, Juozo Bieliūno pamokas, nuo 1945 m. mokėsi Kauno konservatorijoje kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko solinio dainavimo klasėje, nuo 1949 m. – Kipro Petrausko klasėje. Greitai tobulėjo, balsas brendo ir skleidėsi. Operos teatre debiutavo 1949 m. Don Chosė vaidmeniu G. Bizet operoje „Karmen“, paruošė Liutaurą J. Karnavičiaus operoje „Gražina“, Kavaradosį G. Puccini operoje „Toska“. 1949 m. sėkmingai baigęs konservatoriją Vilniuje jau garsėjo kaip puikus atlikėjas, artistiškas, stiprų ir išlavintą, malonaus tembro balsą turintis solistas.

Kūrybos metai
1950 m. V. Adamkevičius, Kipro Petrausko paskatintas, išvyko tobulintis į Rusiją ir iki 1954 m. buvo Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatro (dabar Sankt Peterburgo Marijos teatras) solistas. Debiutavo 1950 m. lapkričio mėn. atlikdamas Vladimirą A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, parengė Kose vaidmenį G. Meyerberio „Hugenotai“, P. Čaikovskio operoje „Orleano mergelė“ sudainavo Prancūzijos sosto įpėdinio Karlo VII vaidmenį. Vienas ryškiausių jo kūrybinių laimėjimų Leningrado scenoje – Radamesas G. Verdi operoje „Aida“. V. Adamkevičius netrukus pagarsėjo kaip vienas iš gabiausių teatro solistų, turintis gerą vokalinę mokyklą ir nepaprastai darbštus. Jo operinis repertuaras sparčiai gausėjo ir įvairėjo, vis dažniau tekdavo pagrindiniai vaidmenys. Dainavo Sinodalą A. Rubinšteino „Demone“, Galiciną M. Musorgskio „Chovanščinoje“, Alfredą  G. Verdi „Traviatoje“, Chosė G. Bizet operoje „Karmen“. Turėjo puikią atmintį,  greitai išmokdavo vis naujus vaidmenis, gebėjo įveikti techniškai itin sudėtingas partijas, todėl dainavo daug sudėtingų ir įvairaus charakterio pagrindinių partijų. Gausėjo ir jo koncertinis repertuaras –  nuolat dainuodavo tenoro partijas G. Verdi Requiem, L. van Beethoveno IX simfonijoje, dalyvaudavo televizijos laidose, filharmonijos koncertuose, radijo įrašuose, sudainavo kelias partijas Leningrado radijo operų spektakliuose. Būdamas Rusijoje, susirašinėjo su savo mokytoju K. Petrausku, jautė jo nuolatinę globą. Užsimezgę glaudūs kūrybiniai ryšiai su to meto garsiausiais teartro artistais ir dirigentais, nenutrūko ir atlikėjui sugrįžus į Lietuvą.
1954 m. rudenį V. Adamkevičius sugrįžo į Vilnių, iki 1976 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Jau pirmasis teatro sezonas atlikėjui tapo didžiulio kūrybinio intensyvumo metais – parengti net 8 nauji vaidmenys, tarp jų – Rudolfas G. Puccini operoje „Bohema“, Faustas Ch. Gounod operoje „Faustas“, Sobininas M. Glinkos operoje „Ivanas Susaninas“. Operos scenoje atlikėjas būdavo nepakeičiamas, vienintelis galintis dainuoti visas lyrinio dramatinio tenoro partijas, nevengė ir mažiau reikšmingų vaidmenų, dažnai pakeisdavo susirgusius, užkimusius artistus. Ruošdamas naują vaidmenį jį rengdavo labai rūpestingai, iki smulkmenų apgalvotai, kruopščiai išstudijuodavo literatūros šaltinius, epochą, klausėsi muzikos įrašų, nuolat lavinosi, plėtė akiratį, buvo atidus režisierių, dirigentų pastaboms ir reikalavimams. Dainininkas iš viso sukūrė 59 vaidmenis. Tarp ryškiausių V. Adamkevičiau vaidmenų –  Germanas P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Otelas G. Verdi operoje „Otelas“,  Don Karlas G. Verdi operoje „Don Karlas“, Ferchadas V. Barkausko operoje „Legenda apie meilę“ (paskutinis solisto vaidmuo). V. Adamkevičius buvo pagrindinis ir dažnai vienintelis šių vaidmenų atlikėjas Lietuvos operoje.

V. Adamkevičius buvo ir nenuilstantis to meto intensyvaus koncertinio gyvenimo dalyvis. Jo koncertinis repertuaras apėmė tiek klasikų, tiek šiuolaikinių autorių kūrinius, tiek stambios formos – tokius kaip G. Verdi Requiem, L. Van Beethoveno IX simfonija, tiek smulkių formų – dainos, romansai – kūrinius. 1965 m., susipažinęs su jaunu dirigentu J. Aleksa, dainininkas aktyviau ėmėsi šiuolaikių kompozitorių ir Lietuvoje retai atliekamų kompozicijų. Dalyvavo pirmajame C. Orffo sceninės kantatos Catuli Carmina, G. Rossini Stabat mater atlikime. Nuo pat susikūrimo bendradarbiavo su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu S. Sondeckio, dalyvavo koncertuose, parengė naujas J. S. Bacho, J. Haydno, G. F. Handelio kūrinių programas.

Įvairių amžių ir stilių muzikos atlikimas ugdė atlikėjo vokalą, gausino išraiškos priemonių arsenalą, plėtė balso galimybes. Kritikai rašė apie gerai įvaldytą vokalo techniką, leidžiančią visapusiškai atskleisti balso galimybes bei kurti spalvingus ir įtikinamus charakterius. Per dvidešimt koncertinės veiklos metų V. Adamkevičius buvo aktyvus lietuvių amžininkų muzikos propaguotojas. Dalyvavo beveik visuose to laikotarpio Lietuvos kompozitorių suvažiavimuose, „Muzikos rudens“ festivaliuose, autoriniuose koncertuose, buvo pirmasis daugelio oratorijų, kantatų, vokalinių ciklų, dainų atlikėjas. Pirmasis atliko J. Bašinsko šešių dainų ciklą „Po audros“ (A. Maldonio ž.), R. Žigaičio romansų ciklą „Neramūs paukščiai“ (B. Mackevičiaus ž.), V. Klovos romansų ciklą „Žemėje ieškosiu tavo bruožų (J. Degutytės ž.) ir daugelį kitų kūrinių. 1955 m. J. Juzeliūnas jam dedikavo „Koncertą balsui ir orkestrui“. Atlikėjas beveik kasmet surengdavo solinius koncertus, kuriuose skambėjo ir lietuvių kompozitorių dainos, dažniausiai bendradarbiavo su pianiste Gražina Ručyte. Koncertavo įvairiuose Lietuvos regionuose, į programą įtraukdamas P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo, F. Shuberto romansų, rusų, italų operų arijų, čekų, ispanų, italų, neapoliečių, slovakų, japonų dainų. Gastorliavo Leningrade (Sankt Peterburge), Maskvoje, Jerevane, Baku, Minske, Kijeve, Tbilisyje, Rygoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje, Indijoje. Didžiąją dalį savo įvairaus  repertuaro kūrinių  įrašė į plokšteles, magnetines juostas.

Pedagoginė veikla
Pedagoginį darbą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje V. Adamkevičius dirbo beveik 20 metų. Nuo 1956 m. dėstė kamerinį dainavimą, 1964–1966 m. buvo Solinio dainavimo katedros vedėjas. 1967 m. jam buvo suteiktas docento vardas. V. Adamkevičiaus kamerinio dainavimo klasę baigė J. Girijotas, V. Noreika, E. Kaniava, operinio dainavimo – V. Bakas, D. Juodikaitytė, A. Kisielienė ir kt. Buvusi V. Adamkevičiasu studentė D. Juodikaitytė, vėliau tapusi ir antrąja jo žmona,  apie savo mokytoją  pasakojo – „pedagogas buvęs labai geranoriškas, stengęsis perteikti visą savo patirtį. Kiekvienam studentui jis taikydavęs vis kitokius pratimus, domėjęsis jo balso prigimtimi. (…) Stengėsi, kad mokinys kuo greičiau išmoktų vadinamojo giluminio kvėpavimo, išlaisvinančio balso stygas. (…) Šlifuodavo kiekvieną gaidą, frazelę, neleisdavo forsuoti, reikalaudavo apvalaus, aksominio balso skambesio, vientisos garso linijos, o svarbiausia – suprasti ką dainuoji.“ (J. Vyliūtė,  131 p.)

V. Adamkevičius dažnai organizuodavo studentų koncertus, pasirodymus televizijoje. Kartu su studentais dainavo H. Perselo operoje „Didonė ir Enėjas“ (koncertinį atlikimą dirgavo J. Aleksa).
Teatre ir gyvenime V. Adamkevičius garsėjo  kaip nepaprastai kolegiškas, jautrus ir atidus tiek scenos partneriams, tiek gyvenimo bendrakeleiviams. Operos solistė G. Kaukaitė pasakojo: „Mano pirmuosius vaidmenis – Dezdemoną, Mimi – Valentinas Adamkevičius lydėjo labai jautriai, su didžiule šiluma ir dėmesiu. Noriai atskleidė daugybę scenos technikos paslapčių, tokių aiškių patyrusiam, daug dirbusiam dainininkui ir visai nežinomų pradedančiajam. Taip globoti partnerį tik jis vienas mokėjo.“ (J. Vyliūtė, p. 191)

V. Adamkevičius mirė 1976 m. gegužės 3 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Antkapį 1985 m. sukūrė skulptorius Antanas Žukauskas. Žymaus dainininko atminimas yra įamžintas – Viniuje prie namo A. Vienuolio g. 14, kur keletą metų gyveno dainininkas, jo atminimui buvo atidengta memorialinė lenta.
Apie V. Adamkevičiaus gyvenimą ir kūrybą yra išleista muzikologės J. Vyliūtės monografija „Valentinas Adamkevičius“, 1975 m. LRT įrašyta J. Vyliūtės muzikinė laida „Dainuoti – reiškia kurti“.

Šaltiniai
1. Adamkevičiūtė Daina. Dainininkai – tai žmonės, kurių krūtinėse sukabinti varpai… : Valentinas Adamkevičius (1925-1976). Muzikos barai, 2016, Nr. 1-2, p. 2-7.
2. Bruveris Jonas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius, 2006, p. 271-273
3. Juodpusis Vaclovas. Adamkevičius Valentinas: [biografija].  Muzikos enciklopedija, Vilnius, 2000, T. 1, p. 18.
4. Pagerbtas V. Adamkevičiaus atminimas: [A. Vienuolio g. Nr. 14 atidengta memorialinė lenta operos solistui V. Adamkevičiui]. Vakarinės naujienos, 1983, p. 1.
5. Šilgalis Konstantinas. Gyvenimui palieku svajonę: [nekrologas operos solistui Valentinui Adamkevičiui]. Literatūra ir menas, 1976, gegužės 8, p. 6.
6. Vyliūtė Jūratė. Valentinas Adamkevičius. Vilnius, 1986, 230 p.
7. Valentinas Adamkevičius. Parengė: Jurgita Lazauskaitė, 2012; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016. [žiūrėta 2019 07 08. Prieiga per internetą: http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/valentinas-adamkevicius-2/?let=A

Parengė Aldona Juodelienė

Operos

D. Auber

„Fra Diavolo“ – Lorenzo (1960)

V. Barkauskas

„Legenda apie meilę“ – Ferchadas (1975)

G. Bizet

„Karmen“ / Carmen – Don José (1949)

A. Borodin

„Kunigaikštis Igoris“ /  Prince Igor – Vladimiras / Vladimir (1951)

L. Delibes

„Lakme“– Džeraldas / Gerald (1955)

G. Donizetti

„Liučija di Lamermur“ / Lucia di Lammermoor – Edgar (1971)

M. Ippolitov-Ivanov

„Išdavystė / Treason – Erekle (1951)

M. Glinka

„Ivan Susanin“ – Sobinin (1955)

Ch. Gounod

„Faust“ – Faust (1955)

S. Hulak-Artemovsky

„Zaporožietis už Dunojaus“ / Zaporozhets za Dunayem – Andriy (1955)

J. Karnavičius

„Gražina“ – Liutauras (1949)

T. Khrennikov

„Audroje“ / Into the Storm – Antonov (1955)

V. Klova

„Duktė“ – Andrius (1960)

„Du kalavijai“ – Vaišbutas (1966)

„Pilėnai“ – Danila (1956)

„Pilėnai“ – Vienuolis / The Monk (1959)

V. Laurušas

„Paklydę paukščiai“ – Tadas (1967)

„Paklydę paukščiai“ – Pjeras (1967)

R. Leoncavallo

„Pajacai“ / Pagliacci – Kanijas / Canio (1956)

P. Mascagni

„Kaimo garbė“ / Cavalleria rusticana – Turiddu (1956)

G. Meyerber

„Hugenotai“ / Les Huguenots – Kose / Cossé (1951)

„Hugenotai“ / Les Huguenots – Vienuolis / The Monk (1951)

M. Mussorgsky

„Boris Godunov“ – Dmirtijus apsišaukėlis / False Dmitriy (1950)

„Boris Godunov“ – Jėzuitas / Jesuit  (1950)

„Boris Godunov“ – Artimas bajoras / The Boyar-in-Attendance (1950)

„Boris Godunov“ – Šuiskis / Prince Vasiliy Ivanovich Shuysky (1951)

„Chovanščina“ / Khovanshchina – Golicinas / Golitsin (1952)

E. Napravnik

„Dubrovskis“/ Dubrovsky – Vladimir Dubrovsky (1952)

J. Offenbach

„Hofmano pasakos“/  The Tales of Hoffmann – Hofmann (1960)

H. Purcell

„Didonė ir Enėjas“ / Dido and Aeneas – Enėjas / Aeneas (1968)

S. Prokofiev

„Meilė trims apelsinams“ / The Love for Three Oranges – Truffaldino (1963)

G. Puccini

„Toska“ / Tosca – Kavaradosis / Cavaradossi (1950)

„Bohema“ / La bohème – Rudolfo (1954)

„Mergina iš Vakarų“ / La fanciulla del West – Džonsonas / Johnson (1968)

S. Rachmaninoff

„Alekas” / Aleko – Jaunasis čigonas / Young Gypsy (1951)

„Frančeska da Rimini“ / Francesca da Rimini – Paolo (1953)

N. Rimsky-Korsakov

„Pskovietė” / The Maid of Pskov – Matuta (1952)

„Sadko” –  Indų svečias / The Indian guest (1954)

A. Rubinstein

„Demonas“ / The Demon – Sinodalas / Prince Sinodal ( 1952)

B. Smetana

„Parduotoji nuotaka“ / The Bartered Bride – Jenikas / Jenik (1950)

L. Stepanov

„Ivanas Bolotnikovas” / Ivan Bolotnikov – Kunigaikštis Šachovskojus / The Duke Shakhovskoy (1952)

Y. Shaporin

„Dekabristai“ / The Decembrists – Kochovsky (1953)

P. Tchaikovsky

„Jolanta“ / Iolanta – Vodemonas / Count Vaudémont (1950)

„Orleano mergelė” / The Maid of Orleans – Karlas VII / King Charles VII (1951)

„Orleano mergelė” / The Maid of Orleans – Raymond

„Burtininkė” / The Enchantress – Balakin (1951)

„Pikų dama” / The Queen of Spades – Germanas / Herman (1954)

N. Rimsky-Korsakov

„Auksinis gaidelis” / The Golden Cockerel – Astronomas / Astrologer (1951)

G. Verdi

„Makbetas” / Macbeth – Makdufas / Macduff (1951)

„Aida“ – Radames (1952)

Don Carlos – Don Karlas / Don Carlos (1959)

„Traviata / La traviata – Alfredo (1952)

Rigoletto – Hercogas / The Duke (1958)

Otello – Otello (1955)

Otello – Kasijas / Cassio (1955)

„Kaukių balius“ / Un ballo in maschera – Gustavas / Gustavo (1956)

R. Wagner

„Lohengrin” – Lohengrin (1969)

Vokaliniai-instrumentiniai kūriniai

B. Asafyev

„Bachčisarajaus fontanas“ / The Fountain of Bakhchisarai, solinė vokalo partija

J. S. Bach

Magnificat

J. Bašinskas

oratorija / oratorium „Ąžuolas” (ž. P. Gaulės)

L. van Beethoven

IX simfonija

T. Dubois

Domine memento, oratorium

A. Dvořák 

Stabat Mater

L. Khodza-Einatov

„Dainos apie tėvynę” / Songs About Homeland

J. Juzeliūnas

Koncertas balsui ir simfoniniam orkestrui

V. Kairiūkštis

Oratorija „Vakaro misterija” (ž. E. Mieželaičio)

V. Laurušas

Baladė „Motina” (Just. Marcinevičiaus ž.)

G. Mahler

“Keliaujančio pameistrio dainos”

F. Mendelssohn

„Valpurgijos naktis” / The First Walpurgis Night, Op. 60

C. Orff

Catulli Carmina

G. Rossini

Stabat Mater

A. Skriabin

I simfonija

V. Sorokin

„Aleksandras Matrosovas” oratorija

D. Shostakovich 

„Daina apie miškus” oratorija

G. Verdi

Requiem

Vokaliniai ciklai

R. Astrauskienė

„Giesmės paslaptis”

J. Bašinskas

„Po audros” (A. Maldonio ž.)

P. Dikčius

Keturi sonetai (V. Mykolaičio-Putino ž.)

V. Juozapaitis 

„Nuostabus dalykas gyvent” (D. Andajaua ž.)

J. Juzeliūnas

Aštuonios sutartinės balsui ir liaudies instrumentų orkestrui

V. Klova

„Žemėje ieškosiu tavo bruožų” (J. Degutytės ž.)

M. Kolvalis

„Meilės poema”

G. Kuprevičius

„Medžiai (F. Garsijos Lorkos ž.)

„Įsiklausyk” tenorui ir fleitai

B. Kutavičius

„Avinuko pėdos” (O. Baliukonytės ž., V. Rudoko, S. Gedos ž.)

R. Shumann

„Poeto meilė”

R. Žigaitis

„Neramūs paukščiai” (B. Marcinkevičiaus ž.)

Valentinas Adamkevičius sings Lohengrin‘s farewell “Mein Lieber Schwan!” from act 3

Lakštingala negali nečiulbėt (Nightingale, You Cannot Be Without Song)

Kas bernelio sumislyta (What Has My Young Swain Planned?)