Sigutė Stonytė 1982 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Z. Paulausko dainavimo klasę. 1985 m. ji debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir iki šiol yra šio teatro solistė.  Nuo 1993 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2010 - profesorė.

1991 m. dainininkė pelnė II premiją (I premija nepaskirta) Tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende (JAV). 1996 m. apdovanota Lietuvos teatro sąjungos „Kristoforo” prizu (už Ledi Makbet vaidmenį G.Verdi operoje “Makbetas”), 1999 m.  pelnė Lietuvos operos bičiulių įsteigtą „Kipro” prizą. 2000 m. Sigutei Stonytei įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, o 2004 m. - Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2005 m. pripažinta „Operos švyturių“ nominacijos „Metų operos solistė“ laureate. 2011 m. ji apdovanota Teatro sąjungos apdovanojimu, Auksiniu scenos kryžiumi, už Grafienės vaidmenį W. A. Mozarto operoje "Figaro vedybos".

1992 m. Sigutė Stonytė dalyvavo Verdianaeum festivalyje Ronkolėje (Italija), 1993 – Savonlinnos operos festivalyje Suomijoje (su Lietuvos operos trupe). 2008 Tel Avivo operos teatre S. Stonytė R. Strausso operoje "Salomėja" dainavo pagrindinę Salomėjos partiją.

Dainininkė koncertavo daugelyje Europos šalių, Taivanyje, JAV, Japonijoje, Izraelyje. Dainavo su J.F.Kennedy centro nacionaliniu simfoniniu orkestru (JAV), su Maskvos filharmonijos, Odensės (Danija), Lietuvos Nacionaliniu bei Valstybiniu, Estijos bei Latvijos simfoniniais orkestrais, su S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Dainavo diriguojant Leo Krämeriui, Justus'ui Frantz'ui (Vokietija), su bosu Simonu Estes'u (JAV). Dainininkė sukūrė pagrindinius vaidmenis R.Strausso „Salomėjoje”, R.Wagnerio “Tanhoizeryje” (Elizabetė) ir „Skrajojančiame olande” (Senta), G.Verdi “Traviatoje” (Violeta), “Nabuke” (Abigailė), “Makbete” (Ledi Makbet), "Likimo jėgoje" (Leonora), “Aidoje” (Aida), "Kaukių baliuje" (Amelija), G.Puccini “Toskoje” (Toska), "Turandot" (Liu), C.M. von Weberio “Stebuklingajame šaulyje”  (Agata), Ch.Gounod “Fauste” (Margarita), P.Čaikovskio “Eugenijuje Onegine” (Tatjana) ir „Pikų damoje” (Liza). Solistė taip pat atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų J.S.Bacho “Pasijoje pagal Matą”, G.Verdi Requiem, A.Brucknerio Requiem ir Te Deum, A.Schoenbergo Gurre-Lieder, F.Poulenco Stabat Mater, A.Honeggero “Žana d’Ark ant laužo”, B.Britteno “Karo requiem” ir kt. Sigutė Stonytė yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė.

"Sigutė Stonytė opened the program with Verdi’s "Tacea la notte placida" from "Il Trovatore". Frail and enhtereal in spectral silver, she unleashed a flood of unmistakably Russian tones, rich, vibrant, sparked by an attack of stunning muscular coordination and dramatic immediacy, and strong as a contralto in the medium and low registers. In the cabaletta she displayed a coloratura wonderfully nimble for a voice of this weight, with each tone both brilliantly phonated and in tight rhythm, and her performance of Tatyana’s letter scene from Tchaikovski’s "Eugene Onegin" proved she is well versed in this literature."

M.Adamo. The Washington Post, July 21, 1991

"S.Stonytė has a soprano with a divinely beautiful, slender lyric in the pitch and get you completely leave the earth, when she executes "Inflammatus et accentus."

S.Novrup. Fyens Stiftstidende

"Sigutė Stonytė was brightly distinguished among soloists. Her frank and beautiful soprano simply forced the bravo - exclamation of audience."

T.Salakka-Kontunen. Etela-Suomen Sanomat

Dirigentas Jacekas Kasprzykas spektaklį vedė tarsi vienu atsikvėpimu, o Salomėjos partiją dainavusi Sigutė Stonytė pateikė galbūt geriausią iki šiol savo vokalinę ir sceninę vaidmens interpretaciją, kurią karščiausiais plojimais įvertino publika. Solistės balso spalvos, ekspresija, įspūdingi dinaminiai pakilimai, išraiškingi rečitatyvai nusipelno didžiausių pagyrimų. Sudėtingą vokalinę partiją ji harmoningai sujungė su įprasminta ir režisieriaus koncepciją išryškinančia vaidyba.

Živilė Ramoškaitė, Liublianos ir Ravenos festivaliuose, 7 meno dienos, 2007 07 27

Jos artistinės galios skleidžiasi ne tik ko nors "dėka", bet ir "nepaisant". Aišku, jos Leonorą itin ryškiai prisiminsime iš paskutinio paveikslo, kur gal ir pagrindinė operos idėja suspindi, transformuojantis tamsiame danguje įsirėžusios giltinės siluetui.

Edmundas Gedgaudas, Sudėtingi likimai, 7 meno dienos, 2005 04 15

T. Manno festivaliai jau kuris laikas driekiasi kaip kamerinės muzikos kompozicija, kurioje nuolat išgirstame ir vokalinės klasikos šedevrų, nedažnai klausytojus lepinančių sostinės koncertų sezonų metu. Viena rimčiausiai šį žanrą puoselėjančių dainininkių – Sigutė Stonytė, liepos 13 d. programą apvainikavusi G. Mahlerio Penkiomis dainomis pagal F. Rückerto eilėraščius. Tiems, kas vasario mėnesį Filharmonijoje šį ciklą girdėjo atliekamą su orkestru, pastaroji S. Stonytės interpretacija, akompanuojant J. Karnavičiui, išsišakojo visai nauja kokybe, integruojančia vokalinės ir instrumentinės partijų vienybę, kalbos artikuliacijos sklandumą, saikingą vidinio artistiškumo sugestiją bei meniškai išplėtotą, išgyventą šio opuso turinį.

Vytautė Markeliūnienė, Senosios ir naujosios Europos susitikimai, 7 meno dienos, 2004 07 23

Tiesa, tie, kurie matė ir girdėjo mūsų solistes Sigutę Stonytę (ji dainavo kovo 27 d.) bei Sandrą Janušaitę (dainavusią generalinėje repeticijoje), teigia, kad šios yra tos "tikrosios", stipriosios Wagnerio Zentos.

Beata Leščinska, Dramatiška baladė, 7 meno dienos, 2004 04 02

S. Stonytės talento ypatybės – gebėjimas atskleisti gilius muzikos klodus, emocijas atsveriantis intelektualumas ir "maleriškas" balsas – svariai prisideda prie viso koncerto sėkmės.

Vladas Zalatoris, Dirigento iššūkis pasiteisino, 7 meno dienos, 2004 02 27

Abu vakarus matėme dvi skirtingas, tačiau sava tiesa įtikinančias Liu. Pirmąjį vakarą dainavusi Sigutė Stonytė itin organiškai vaidino, kiekvienas sceninis judesys buvo apmąstytas, išraiškingas, kita vertus, kiekviena išdainuota frazė tarsi sklido iš sielos gelmių. Tai didele vidine solistės motyvacija pagrįstas vaidmuo. Kalbant apie vokalinį atlikimą, galiu tik pasakyti, jog dabar S. Stonytė išgyvena savo žydėjimo metą. V. Prudnikovas Timūro vaidmenį atliko įtaigiai, dramatiškai. Apskritai jųdviejų duetas su S. Stonyte (Liu) buvo labai įtikinantis, o Liu mirties scena ir jos "epilogas" - Timūro išėjimas - tiesiog sujaudino iki ašarų.

Beata Leščinska, Turandot žabangose, 7 meno dienos, 2003 04 11

Aktorine išmone žavėjo ir S. Stonytė, stilingai ir kartu kiek šaržuodama suvaidinusi naiviąją Cerliną. Stebina tiek sceninis, tiek vokalinis dainininkės profesionalumas - kurdama šį vaidmenį ji sugebėjo vokalinę partiją interpretuoti taip, kad viena vertus, dainavimas savo lengvumu, šviesiu tembru atliepia kuriamą charakterį, kita vertus, yra mocartiškai stilingas. Puikūs buvo jos duetai su V. Juozapaičiu - ypač įstrigo nepiekaištingas "Lą ci darem la mano", kaip ir visas sceninis duetas su V. Markausku, puikiai suvaidinusiu prasčioką Mazetą.

Beata Leščinska, Memento mori, Don Giovanni..., 7 meno dienos, 2002 10 18

(...) S. Stonytės sukurtą vaidmenį galima pavadinti įspūdingos sceninės patirties nušlifuotu brangakmeniu.

Beata Leščinska, Trigubos „Figaro vedybos“, Literatūra ir menas, 2010 03 05