Rasa Vosyliūtė baigė Lietuvos Muzikos Akademiją 1995 ir aspirantūrą 1997 pas prof. Raimundą Katilių. Studijų metais griežė pasauliniame jaunimo orkestre Jeunesses Musicales (1992), dalyvavo kamerinės muzikos meistriškumo kursuose Švedijoje (1994), smuiko solo meistriškumo kursuose Suomijoje (prof. V.Vaidman, L.Melnikov), taip pat meistriškumo kursuose Druskininkuose (prof.O.Pomerancaitė, prof. R.Katilius), Berlyno aukštojoje mokykloje (G.Kremer), Lockenhauso kamerinės muzikos festivalyje (T.Grindenko).

Ji laimėjo antrąją vietą tarptautiniame H.Ellerio smuikininkų konkurse Taline (1996). 1997 įstojo į Guildhall muzikos ir dramos mokyklą Londone, pas prof. Y.Neaman, kurią baigus gavo diplomą su pagyrimu. Bestudijuodama Londone subūrė kvartetą, su kuriuo laimėjo pirmąją vietą Guildhall muzikos ir dramos mokyklos konkurse.
Kaip solistė R.Vosyliutė debiutavo 1995 atlikdama J.Brahmso koncertą smuikui su tarptautiniu Baltijos šalių jaunimo orkestru, diriguojant J.Aleksai. Dar solo yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, LMTA kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Talino kameriniu orkestru bei Vokietijos Nordrhein-Westfalen jaunimo kameriniu orkestru. Rečitalius grojo Londone, Briuselyje, Vašingtone, Paryžiuje, Vilniuje (LMTA salėje, Vilniaus Rotušėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Taikomosios dailės muziejuje). Vilniuje kasmet surengia rečitalį su nauja programa. Nuolatinė R.Vosyliūtės partnerė yra Eglė Vosyliūtė, bet taip pat yra grojusi su P.Geniušu, L.Dorfmanu, G.Vainberg-Tatz, A.Staškumi ir kt.
2001 su kolegomis, buvusiais prof. R.Katiliaus studentais, susibūrė į R.Katiliaus vardo smuikininkų kvartetą. Kvartetas sėkmingai pasirodė Upbeat Festivalyje Skandinavijos šalyse - Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje, yra koncertavęs Londone bei Berlyne.

Nuo 1997 Rasa yra kamerinio orkestro Kremerata Baltica narė, su kuriuo daug gastroliuoja po visą pasaulį.

2005 Lietuvos radijuje kartu su G.Dirvanauskaite įrašė A.Honeggerio sonatą smuikui solo bei B.Martinu duetą smuikui ir violončelei. 2001-2004 dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, po prof. R.Katiliaus mirties perėmusi jo klasę.

O intriguojančią atlikėjų programą pradėjo čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko (1854-1928) keturių dalių Sonata smuikui ir fortepijonui [...]. Skambėjusioje Sonatoje atlikėjų R. Vosyliūtės ir A. Staškaus stabilaus bei temperamentingo atlikimo dėka atsispindėjo menininko komponavimo savybės – harmonijos paieška, nuotaikų kaita, sudėtingų techninių epizodų iškalba...Trys mitai – „Aretūzos fontanas“ („La fontaine d’Arethuse“), „Narcizas“ („Narcisse“) ir „Driadės ir Panas“ („Dryades et Pan“) buvo interpretuoti subtiliai, jautriai, su specifiniais štrichais, suteikiančiais muzikai netikėtumo, mistiškumo, tuo pačiu ir iliustratyvumo elementų. Žavėjo darnus R. Vosyliūtės ir A. Staškaus duetas, plati dinaminė amplitudė, muzikinės idėjos sklaida [...]. Taigi, koncerte patirtas XX a. naujosios Europos įspūdis būtų toks: puikių muzikų dėka sodriu, kartais fantasmagorišku garsu nuskambėję muzikiniai opusai vėl priminė apie save, „prašydamiesi“ atliekami dar ir dar, kad kiekvieną kartą suskambėtų kitaip. Tarsi į laiko tėkmę panardinti, tačiau neišblukę įspūdžiai…

Vitalija Mockutė, Saulėtekio įspūdis, Muzikos barai, 2005 sausis-vasaris

Ilgą laiką nuolat kartu grojančių E. ir R. Vosyliūčių duetą, galima sakyti, ženklina itin glaudus atlikėjų tarpusavio ryšys, bene identiškas muzikinis mąstymas, o šitai suteikia tobulo ansambliškumo pojūtį tiek pačioms atlikėjoms, tiek ir klausytojams. Visa tai buvo girdėti griežiant Johanneso Brahmso pirmąją Sonatą smuikui ir fortepijonui G-dur, op. 78. Šiame kūrinyje, kaip ir visame koncerte, išsiskyrė smuikininkei savita instrumento tembro specifika – skvarbaus, intensyvaus, stipriai veikiančio ir įmagnetinančio skambesio išgavimas. [...] Bet dėl jau minėto abiejų atlikėjų pozicijų tapatumo, tapataus vedimo į kulminacinius taškus, vientisos frazuotės, tobulo sinchroniškumo net smulkiausiuose ritmų vingiuose kompozicija skambėjo itin vientisai.[...] Pirmos koncerto dalies pabaigoje skambėjo R. Vosyliūtės ir G. Dirvanauskaitės ansamblis – Bohuslavo Martinů dviejų dalių Duetas smuikui ir violončelei Nr. 1. [...] Lygiai taip pat sužavėjo ir stygininkių duetas – lyg grotų vienas atlikėjas. Atlikėjų ansambliškumą visiškai atskleidė Antonino Dvorako Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei f-moll, op. 65. Nors kai kur, pavyzdžiui, antroje dalyje, galima buvo nesutikti su tempo sprendimu – Allegretto grazioso nuskambėjo kiek skubotai, labiau espressivo nei grazioso, tačiau styginių instrumentų intonacijos tikslumas unisoninėse atkarpose, tobulai skambančios oktavos, vientisas didžiulio keturių dalių ciklo pojūtis liudijo techniškai tobulą, išties pagrįstą ir profesionalią muzikių interpretaciją. Norėtųsi tikėtis, kad šis ansamblis ir ateityje rengs neginčijamai aukštu meistriškumu ir meniškumu džiuginančias programas

Rima Povilionienė, Kameriniame koncerte – trys jaunos muzikės, Muzikos barai, 2004 vasaris-kovas

Vakaro pabaiga iš 2003-iųjų vėl bloškia atgal - į 1985-1988 metus. Muzikinį vėrinį pabaigia "Bachvariationen I", dėl įspūdingos Raimundo Katiliaus smuikininkų kvarteto (Džeraldas Bidva, Rasa Vosyliūtė, Rūta Lipinaitytė, Marija Nemanytė) interpretacijos tapęs tikru vakaro perlu. Šiam įspūdžiui užbėgdamas už akių, M.Urbaitis nė kiek neklydo sakydamas, kad "Kremeratos" smuikininkai jų visai naujai atrastą kūrinį paruošė puikiai. Galima sutikti ir su jo žodžiais, esą nauji atlikėjai seniai sukurtą kūrinį gali pakeisti iš esmės. Naujai atrasta sena gerokai paveikiau, jei tie atlikėjai pritrenkia dar ir savo meistriškumu.

Iš to, kas nepasakyta, Skirmantė Valiulytė, 7 mano dienos Nr.585

Sudėtingos A.Honeggerio Sonatos, regis, pakako, idant įsitikintume, jog smuikininkė mąsto solistės kategorijomis - jai maga ryškiai artikuliuoti, pasiseka įtaigiai atskleisti formos plastiką. Komplikuotame, sodriame A.Honeggerio muzikiniame audinyje smuikininkei pavyko aptikti gyvos tėkmės pulsą, išryškinti visų keturių dalių savitumus, sklandžiai integruoti neoklasicistinius kompozitoriaus mąstymo bruožus. Atlikėjai skirtingais keliais eina emocingumo paieškų link, o R.Vosyliūtei emocingumo gradacijos, regis, itin svarbios, tad ji linkusi į šią sritį ypač įsigilinti. Akivaizdus to paliudijimas - ir kitų programoje skambėjusių kūrinių interpretacijos, sukurtos styginių kvarteto, kurio primarijumi R.Vosyliūtė neseniai tapo.

Ansamblio debiutas, Vytautė Markeliūnienė, 7 meno dienos 2002 10 18