Violončelininkas Mindaugas Bačkus (g. 1973) - nebe pirmos kartos muzikas savo šeimoje: jo močiutė Anelė Karaliūtė-Bačkuvienė tarpukaryje buvo Valstybės operos solistė, vėliau – vokalo pedagogė, tėvas Vyturys Bačkus – grojo violončele Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, dirbo violončelės mokytoju muzikos mokykloje.

1991 M. Bačkus baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (Romano Armono violončelės kl.), 1991-1998 studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Rimanto Armono kl.), kur įgijo bakalauro ir magistro laipsnį. Podiplomines studijas 1999-2001 m. M. Bačkus tęsė Didžiojoje Britanijoje Royal Northern College of Music, profesorių Ralph Kirshbaum ir Karine Georgian violončelės klasėje, kur pelnė magistro bei profesionalaus atlikėjo diplomus. 2007-2009 M. Bačkus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno aspirantūroje (prof. Rimanto Armono kl.), ją baigė meno licenciato laipsniu. Be to, 2009 su ERASMUS stipendija tobulinosi Olandijoje, Hogeschool voor de Kunsten Utrecht, (prof. Viola de Hoog barokinės violončelės kl.).

M. Bačkaus koncertinė ir kūrybinė veikla, prasidėjusi dar mokykloje, tolydžio plėtojosi keliomis kryptimis. Svarbiausioji šios veiklos ašis - kameriniai ir solo koncertai, įrašai. Platų šio violončelininko muzikos akiratį paliudija ne tik visų epochų akademinę violončelės muziką aprėpiantis repertuaras, bet ir intensyvios raiškos galimybių paieškos, dėmesingai „tyrinėjant“ XX-XXI a. muzikinių partitūrų erdvę, dalyvaujant džiazo projektuose ar nuosekliau susitelkiant į barokinės violončelės interpretacinį savitumą (šiam instrumentui buvo skirtas ir M. Bačkaus mokslo darbas, studijuojant meno aspirantūroje). Įvairių grojimo raiškos būdų bei stilių sąveika šio kūrybingo violončelininko interpretaciniam braižui suteikia ryškų koloritą, kuris pasireiškia drąsiu vaizduotės polėkiu, gyvybinga ir įtaigia intonacija, turtinga tembrine ištarme bei skoningai kuriama stilistine atmosfera.

Šiuolaikinė ir senoji muzika jau tapo savotiškais leitmotyvais ir solinėje, ir kitoje muzikinėje M. Bačkaus veikloje: vadovaujant orkestrui, grojant įvairių sudėčių kameriniuose ansambliuose, orkestruose. Jis aktyviai dalyvauja senosios muzikos projektuose - griežia barokine violončele, yra Baltijos šalių baroko orkestro (vadovas D. Stabinskas) bei Brevis konsorto narys. M. Bačkus koncertuoja ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose (Norvegijoje - Upbeat, Vokietijoje - MaerzMusik, Lietuvoje - Gaida, Jauna muzika, Iš arti, Marių klavyrai, Druskomanija ir kt.), atlieka premjerinius opusus, neretai juos ir inspiruoja. Dvi pirmosios šio atlikėjo įrašytos kompaktinės plokštelės (el cello, 2005; Pas De Deux, 2007) taip pat skirtos pastarųjų dešimtmečių – daugiausia lietuvių kompozitorių – kūrybai, kurios dalis M. Bačkui ir dedikuota.

Violončelės rečitalių bei kamerinės muzikos koncertų M. Bačkus yra parengęs ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Škotijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje. Kaip solistas jis yra griežęs su Lietuvos kameriniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestru, Latvijos Nacionalinės operos simfoniniu orkestru, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestru, Camerata Klaipėda orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru. Violončelininkui tekę tobulintis įvairiuose violončelės meistriškumo kursuose: Bergene (Olandija) Holland Music Sessions - pas prof. Ralph Kirshbaum ir Tsojoshi Tsutsumi, Vilniuje (Lietuva) - pas prof. Davidą Geringą, Mančesteryje (Anglija) – pas prof. Aldo Parisot. Dalyvauta ir barokinės violončelės meistriškumo kursuose Amsterdame (Olandija) - pas prof. Anner Bylsma. 2000 m. pelnė English Speaking Union stipendiją ir dalyvavo tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje Norfolke (JAV). Čia griežė kartu su tokiais atlikėjais, kaip Tokijo ar Vermeero styginių kvartetų nariais, pianistais Johnu O’Connoru, Borisu Bermanu, gitaristu Eliotu Fisku ir kitais.

Be to, grota įvairiuose tarptautiniuose renginiuose: International RNCM Manchester Cello Festival (D. Britanija), Klangspuren (Austrija), Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose - Sugrįžimai, Alternatyva, Nepaklusniųjų žemė, Tarptautiniame Thomo Manno, Pažaislio festivaliuose, Vilnius Jazz ir Birštono džiazo festivaliuose. Nemaža M. Bačkaus veiklos dalis teko ir darbui įvairiuose orkestruose. Jis griežė: Pasaulio jaunimo simfoniniame orkestre, Vilniaus kameriniame orkestre, Baltijos šalių jaunimo simfoninio orkestre (violončelių grupės koncertmeisteris), Lietuvos kameriniame orkestre (gastrolėse, diriguojant Yehudi Menuhinui), Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre (violončelių grupės koncertmeisteris), Gidono Kremerio vadovaujamame orkestre Kremerata Baltica, Vilniaus festivalio orkestre (diriguojant Juri Bashmetui), Kamerata Klaipėda orkestre.

Svarbus etapas koncertinėje M. Bačkaus veikloje prasidėjo 2003 m., kuomet jis įsijungė į pastovią styginių kvarteto Chordos sudėtį (kvartete griežė 6 metus) , o nuo 2005 m. tapo ir kintančios sudėties kamerinio ansamblio Nepaklusnieji nariu. Reikšmingiausia kvarteto Chordos repertuarinė gija – XX-XXI a. muzika, o gastrolėse šis ansamblis dažniausiai reprezentuoja lietuvių šiuolaikinę muziką. Nepaklusniųjų kūrybiniame gyvenime ypač svarbus kasmetinis vasaros Tarptautinis muzikos ir ekologijos festivalis Nidoje - Nepaklusniųjų žemė, kur per savaitę šis ansamblis su įvairiais scenos partneriais parengia pluoštą originalių programų, aprėpiančių muziką, kiną, teatrą, fotografiją, įvairias ekologines akcijas.

Paraleliai plėtodamas šias koncertinio gyvenimo sritis, M. Bačkus be kita ko dirba ir violončelės pedagogu Klaipėdos Universiteto menų fakultete bei Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Jau trečius metus pedagoginę veiklą jis plėtoja ir Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ organizuojamoje edukacinėje programoje gabiems vaikams „Nacionalinė moksleivių akademija“. 2009 m. vasarą šis violončelininkas atsiskleidė dar viename naujame amplua – tapo naujuoju Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu. Apie tai viename interviu M. Bačkus kalbėjo: „Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo pareigos man - galimybė įgyvendinti savo idėjas ir generuoti jas su bendraminčiais. Labai noriu, kad šis puikus kolektyvas atrastų muziką iš naujo, atrastų naujus būdus, kaip valdyti publikos emocijas.“

Taigi: veiksmo vieta – Kuršių nerija. Laikas – liepos 6–13 dienos. Pavadinimas – Tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“. Veikėjai – ansamblis „Nepaklusnieji“: Rokas ir Sonata Zubovai (fortepijonas), Mia Cooper (smuikas, Anglija), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Andrius Radziukynas (fleita), Rogeris Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Ieva Sipaitytė (smuikas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), bei vis didėjantis bent laikinai „nepaklusnumu“ užsikrečiančių draugų būrys – Mirga Gražinytė (dirigentė), Gintarė Skerytė (sopranas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Julius Černius (klarnetas), Tomas Collingwoodas (violončelė, Anglija), Steinas Skjervoldas (baritonas, Norvegija). Prie „Nepaklusniųjų“ būrio jau ne pirmus metus prisijungia ir M. Rostropovičiaus fondo bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai. Turiu prisipažinti, kad apie festivalį žinojau tik iš nuogirdų bei pasakojimų, kurių dauguma buvo intriguojantys ir žadinantys smalsumą. Muzika ir ekologija? Premjeros? Parodos? Šiukšlių akcija? Eksperimentinis muzikos ir teatro lydinys? Šie žodžiai „užkabino“ ir neleido suabejoti, kad savaitė bus kupina netikėtumų. O jų tikrai netrūko. Aštuonios dienos, aštuonios skirtingos programos. Skirtingos savo stilistika, derinimo principu, žanru, sudėtimi – ko jau ko, bet įvairovės festivaliui tikrai netrūko, net pati įnoringiausia publika galėjo atrasti kažką sau įdomaus ir aktualaus. Vienas iš esminių „Nepaklusniųjų žemės“ bruožų – gausiai skambanti šiuolaikinė muzika. Nepaklusnumas snobizmui, pataikavimui? Kad ir kaip ten būtų, nesiveldami į polemiką, kokia muzika vadintina šiuolaikine, tiesiog pažvelgę į programas pamatytume, kad beveik visuose koncertuose skambėjo nors po vieną kūrinį, sukurtą XX a. II pusėje.Gali pasirodyti, kad tokia „rimta“ programa ne itin dera su atostogaujančių ir pramogaujančių poilsiautojų nusiteikimu. O kas pasakė, kad šiuolaikinė muzika būtinai turi būti „rimta“ ir „solidi“, „sunki“? Festivalyje ji buvo visokia – nuotaikinga, romantiška, iliustratyvi, pašėlusi liepos 6 d. festivalio atidarymo koncerte, skirtame Lietuvos valstybės dienai (skambėjo M.K. Čiurlionio, B. Kutavičiaus, A. Malcio, K. Vasiliauskaitės, J. Mieželytės bei N. Sinkevičiūtės kūriniai), gili ir filosofiška, liečianti globalius klausimus apie būtį, gyvenimo prasmę ir vertybes, išlikimą koncerte „Svajonės daigas“ (liepos 9 ir 10 d.), kur skambėjo O. Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“ ir L. Laitman vokalinis ciklas (M. Cooper, R. Vigulfas, T. Collingwoodas, S. Skjervoldas, S. Zubovienė), skirtas genocido aukoms atminti (beje, šis ciklas savaip susijęs su Lietuva: ciklo poetas Abraomas Suckeveris eiles sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete, o kompozitorės L. Laitman seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į JAV). Festivalio atidarymo koncertas negalėjo neužkrėsti jaunatvišku polėkiu, mat jame „Nepaklusniųjų“ branduolio gretas papildė ir M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniai (tad ansamblis išaugo iki orkestriuko) bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai, trumpam iškeitę fizikos, chemijos, ekonomikos vadovėlius į chorines partitūras ir per porą savaičių tapę darniu dirigentės M. Gražinytės vadovaujamu choru. Beje, muzikavimas su jaunimu nėra atsitiktinumas, o veikiau tampa tvirta tradicija: prieš porą metų festivalyje dalyvavo LMTA styginių kvartetas, o pernai ir šiemet buvo rengiami koncertai, taip pat dalijamasi patirtimi, žiniomis ir meile muzikai su M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniais. Kartu repetuojant, diskutuojant, klausantis kartais tikrai aistringų diskusijų dėl tam tikros frazės interpretacijos ar artikuliacijos, o svarbiausia – matant neblėstantį patyrusių muzikų degimą muzika, galima išmokti nė kiek ne mažiau, nei diena iš dienos lavinant techniką. Tokio bendradarbiavimo kulminacija buvo koncertas „Nepaklusniųjų akademija“, kur skambėjo J. Haydno, E. Griego, M. Ravelio, V. Barkausko bei D. Milhaud kūriniai. Ypatinga atmosfera tvyrojo ir koncerte „Viena. Miesto atspindžiai“. Šiame koncerte skambėję kompozitoriai vienaip ar kitaip turėjo ryšį su muzikos Meka – Viena. Tai W.A. Mozartas, L. van Beethovenas, F. Schubertas, H. Wolfas, A. Bergas bei E. Krenekas. Šio vakaro muzikantai J. Černius, R. Bliškevičius, S. Skjervoldas ir R. Zubovas kreipėsi į klausytojus ypač intymiai, sukauptai. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje ir vyko koncertas, rodos, kiekvieną garsą „įkrovė“ ypatinga energetika, neleidusia nė akimirkai mintimis nuklysti į kasdienybę. Beje, festivalio organizatoriai tikrai tinkamai parinko erdves koncertams – šioje bei Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje skambėję kūriniai bent valandėlei sugebėjo sustabdyti laiką, tarytum pakylėjo arčiau tobulybės. Festivalio programą papuošė du „lengvesni“ koncertai: „...šiek tiek kitaip... improvisione...“ (dalyviai – G. Skerytė, V. Mikeliūnas, R. Sviackevičius ir M. Bačkus) bei muzikos ir kino projektas „Cinemusique. Charlie Chaplin XXI“, kuriame skambėjo Ch. Chaplino filmuose girdėtos muzikos fragmentai ir specialiai šiai programai sukurtas Ž. Martinaitytės „Mosaic. A tribute to Charlie“ (dalyviai – „Nepaklusniųjų“ branduolys ir baritonas S. Skjervoldas). Šiuose koncertuose sužavėjo muzikantų gebėjimas reaguoti į mažiausius kolegų energetinius virpesius, „gyvas“ ir išraiškingas nuolatinis dialogas. Išties įdomu buvo stebėti, o kartais gal net tapti muzikantų improvizacijų dalyviais: klausytojai turėjo progą pajusti, kaip kūryba vyksta čia pat, šią akimirką.

Jurgita Mieželytė, Vasaros atbalsiai, Tarptautinį muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“ prisimenant, 7 meno dienos, 2008 09 05

Dar vienas naujų ansamblinių patirčių vakaras laukė liepos 15 d. – susitiko violončelininkas M. Bačkus, smuikininkas M. Švėgžda ir pianistas D. Kirilauskas. Šie tarptautinių konkursų laureatai, studijas tęsę Anglijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, sudarę margą koncertinę programą iš solo, duetų, ir trio – nuo J. S. Bacho, R. Schumanno iki J. Brahmso, A. Dvožako, M. Ravelio kūrinių – vis dėlto sugebėjo ne tiek turiniu, kiek interpretacine kaitra suvienyti programą įrodydami atlikėjiškos sutelkties ir parengties būvį. Šie skirtingos prigimties menininkai, regis, visi kiek linkę į spontanišką, improvizacišką, netikėtų posūkių nulemtą mąstyseną, metančią iššūkį drauge grojančiam partneriui. Tačiau sulaukti tinkamo atsako į nelauktą tempo ar frazuotės arabeską pavyko visais atvejais. Tai atlikėjams pelnė užtikrintą sėkmę, o ją apvainikavo visų drauge pagriežtas J. Brahmso Fortepijoninio trio, op. 87, Finalas.

Vytautė Markeliūnienė, Senosios ir naujosios Europos susitikimai, 7 meno dienos, 2004 07 23