Margarita Dvarionaitė (1928 05 31 Liepojoje (Latvija) – 2008 03 14 Vilniuje) – Lietuvos muzikė, pirmoji lietuvė moteris simfoninio orkestro dirigentė, pianistė, pedagogė, publicistė.

Pradžia
Margarita Dvarionaitė gimė 1928 m. gegužės 31 d. Liepojoje pianisto, vargonininko ir instrumentų meistro Kazimiero ir Klaudijos Dvarionų šeimoje. Buvo antroji dukra, kompozitoriaus Balio Dvariono dukterėčia. Kilusi iš muzikų šeimos, kur muzika skambėjo nuo pirmųjų dienų, anksti pradėjo muzikuoti.
Pirmasis su muzika supažindino ir įskiepijo meilę jai tėvas, studijavęs fortepijoną Petrogrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijoje pas L. Dauguvietytę-Malko. Antroji mokytoja buvo teta Julija Dvarionaitė-Montvydienė, viena pirmųjų mūsų operos solisčių, Ch. Gounod "Fauste" dainavusi Margaritos partiją. Didelę įtaką darė taip pat ir dėdė –  kompozitorius ir pianistas Balys Dvarionas.
Skambinti fortepijonu mokėsi Kaune  prestižinėje fortepijono studijoje pas Helene Herbeck-Hansen. 1943 m., sulaukusi vos 16 metų, kaip pianistė debiutavo J. Pakalnio balete „Sužadėtinė“ Kauno Didžiojo teatro scenoje atlikusi „A la Chopin“, ir iki 1951 m. grojo fortepijonu operos teatro orkestre. Buvo puiki pianistė ir akompaniatorė.

Studijos
1947 m. baigė Kauno gimnaziją, 1949 m. – Kauno konservatorijos Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasę, buvo pirmoji jo konservatorijos diplomantė. 1951 metais išvyko į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatoriją, kurioje iš pradžių studijavo vargonus ir kompoziciją, vėliau – dirigavimą. M. Dvarionaitė prisimena, kad „pirmasis svetingai atvėręs duris į muzikos platybes ir padėjęs atkurti įsivaizduotą miesto atmosferą buvo specialybės vadovas, dirigentas, prof. Ilja Musinas“. Studijuodama M. Dvarionaitė dirigavo šios konservatorijos Operos studijos spektaklius – P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, G. Verdi „Rigoletą“ ir buvo teigiamai įvertinta profesūros.

Kūrybos metai
1957 m. iš Leningrado parsivežusi simfoninio orkestro dirigentės diplomą, grįžo į Lietuvą ir tapo pirmąja lietuve dirigentė. Su dideliu pasisekimu dirigavo simfoninius koncertus Vilniuje, Kaune ir netrukus buvo pakviesta į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą.1957–1961 m. čia dirigavo kelių operų ir baletų spektaklius, tarp jų operas: B. Dvariono „Dalia“(1959), D. Aubero „Fra Djavolas“, Ch. Gounod „Faustas“, V. Klovos „Vaiva“(1958), G. Verdi „Rigoletas“ (1957), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“; baletus: E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“. 1961–1993 m. buvo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro dirigentė, kurį laiką ėjo ir vyr. dirigentės pareigas. Pirmą kartą atliko naujus lietuvių kompozitorių kūrinius: J. Juzeliūno „Pasakalija“, „Pelenų lopšinė“, A. Rekašiaus Pirmoji simfonija, V. Barkausko Pirmoji simfonija, V. Paltanavičiaus „Vilniaus akvarelės“,. Taip pat atliko J. Pakalnio „Legendą“, J. Gruodžio „Prologą“ ir kt.
Aktyviai koncertavo ir kaip pianistė, atlikdama lietuvių kompozitorų kūrinius solo ir su fleitininku Augustinu Armonu.
1969– 2000 m. Lietuvos konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja, nuo 1990 m. Konservatorijos Kauno fakulteto dėstytoja.
M. Dvarionaitė prie dirigento pulto stovėjo beveik 34 metus. Gastroliavo Maskvoje, Donecke, Charkove, Liepojoje, Lenkijoje. Pasak amžininkų, jos interpretacija išsiskiria spalvingumu, temperamentu, kontrastais, apgalvota dramaturgija.
Už nuopelnus ugdant lietuvių meną 1975 m. Margaritai Dvarionaitei buvo suteiktas LSSR nusipelnusios artistės garbės vardas.
1998-aisiais už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją dirigentė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
M. Dvarionaitė buvo ne tik talentinga dirigentė ir pianistė, beveik penkiasdešimt metų ir ypač aktyviai, kai jau nebegalėjo diriguoti, ji reiškėsi periodinėje spaudoje – paskelbė daugiau kaip 160 publikacijų įvairiomis (ne tik muzikinėmis) temomis, dažnai apie nepelnytai pamirštus operos solistus, dirigentus, kompozitorius, architektus ir kitus meno pasaulio žmones, jau išėjusius menininkus. Dažnai dalyvavo TV ir radijo laidose, prisiminimų vakaruose. Keletą paskutinių gyvenimo metų rengė knygą „Žiupsnelis iš praeities ir dabarties“ (amžininkų portretai, atsiminimai, recenzijos, nekrologai).
Mirė 2008  kovo 14 d. Vilniuje eidama 80-sius metus. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse .

Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:
Dvarionaitė, M. „Mano tėvas“. Iš prisiminimų. Muzikos barai, 1992 Nr.2
Dvarionaitė, M. „Gal dar ir rytoj būsime?“ Iš atsiminimų: apie gyvenimo praeitį ir  dabartį. 7 meno dienos, 2003 gegužės 30 d. Nr.22
Gedgaudas, E. „Paslaptingoji vienovė“. Atsisveikinant su Margarita Dvarionaite. 7 meno dienos, 2008 kovo 21d. Nr. 12
„Kai pešasi dvi muzikos“. Balys Urbonas kalbasi su M. Dvarionaite. Dienovidis, 1997 liepos 18, Nr. 29
Landsbergis, V. Margarita Dvarionaitė. Muzikos enciklopedija, T. I. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, psl. 357
Margarita Dvarionaitė. LRT aukso fondas, 1977 m. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/10325
Macijauskienė, M. Prabėgantis vėjas...Margaritos Dvarionaitės recenzijų žodis.
XXI amžius, 2014, birželio 6 d. Nr. 23 ir 24 Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/06/06/fondasa_11.html http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/06/13/fondasa_01.html
Atsisveikinimas su Margarita Dvrarionaite. Prieiga per internetą: http://www.filharmonija.lt/lt/naujienos/archive/atsisveikinimas-su-margarita-dvarionaite.html