Inesa Linaburgytė (mecosopranas, sopranas) viena labiausiai žinomų Lietuvos operos solisčių. 1992 m. su pagyrimu baigusi Lietuvos Muzikos akademiją, prof. V.Daunoro ir doc. N.Mameniškienės solinio dainavimo klasę, ji tais pačiais metai tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste. Čia per trumpą laiką, padedama teatro vokalo pedagogės R.Pranskevičiūtės, parengė keletą sudėtingų partijų. Inesa Linaburgytė dalyvavo keliuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose, tarp jų –  Belvederio Vienoje, J.Vitolio Rygoje, Voci Verdiane Busseto Italijoje. Pastarajame laimėjo specialųjį prizą ir koncertinį turne po Japoniją. 2005 m. dainininkė stažavo Didžiajame teatre Maskvoje pas Makvalą Kasrašvili, kuri šiuo metu yra Didžiojo teatro operos meno vadovė. Jos pagalbos, bendro intensyvaus darbo dėka Inesa parengė keletą soprano partijų - Liza ,Turandot, Zenta. Vokalo autoritetų paskatinta solistė imasi naujo repertuaro, keičia dainavimo įgūdžius ir nuo šiol žada dainuoti  dramatinio soprano vaidmenis. Kaip sopranas LNOBT dinininkė su pasisekimu debiutavo Turandot vaidmeniu G. Puccinio operoje "Turandot".   Inesa Linaburgytė LNOBT jau sudainavo apie trisdešimt vaidmenų. Tai Eboli ("Don Karlas"), Flora ("Traviata"), Santuca ("Kaimo garbė"), Grafienė ("Pikų dama"), Ulrika ("Kaukių balius"), Grafienė ("Lokys"), Madalena ("Rigoletas"), Hana Glavari ("Linksmoji našlė") ir kt. Vieni naujausių jos darbų teatre -  Amneris G.Verdi "Aidoje" ir Erodiada R.Strausso "Salomė", Karmen ir Mersedes G.Bizet "Karmen", Fenena G.Verdi "Nabukas", Mūza, Niklauzas, Džuljeta J.Offenbacho "Hofmano istorijos".
Dainininkė dirbo su režisieriais Jonu Jurašu (Aida) Gintaru Varnu, Monika Wiesler (Austrija), taip pat su operos režisieriumi iš Maskvos Dimitrijum Bertmanu, kuris Rygoje režisavo G. Puccini operą "Toska“. Prengė vaidmenų Latvijos nacionalinės operos teatre, tarp jų - Santuca P. Mascagni operoje "Kaimo garbė". Iš Rygos Santucos vaidmuo ir dirigentas A. Bozich nuvedė Inesą į Graco operos teatrą Austrijoje, kur ji tris metus pastoviai vykdavo dainuoti šiame spektaklyje. I. Linaburgytė gastroliavo Austrijoje, Japonijoje, Turkijoje, Taivane, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Europos valstybėse.
Dainininkė dažnai pasirodo ir koncertų scenose. Ji nuolat bendradarbiauja su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Jos repertuare greta kamerinių kompozicijų yra ir stambios koncertinės formos kūrinių.
2004 m. I. Linaburgytė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.

"Toskos" premjerinę sudėtį laikau idealia. Inesa sukrėtė savo vaidmens traktuote, sujaudino."

Dmitrij Bertman, Maskvos "Helikon Opera" teatro režisierius

"Inesa Linaburgytė – puiki Toska, puikus sopranas, vaidino, Toskos išgyvenimus perteikė labai jaudinančiai, tiesiog sukrėtė iki širdies gelmių. Grakščiai ir koketiškai buvo padainuota I veiksmo arija. Labai chatakteringai, su neapykanta, ir tuo pat metu su užuojauta vyko dialogas su Skarpija I veiksme. Štai tokią spalvingą Toską mums pateikė Inesa Linaburgytė. Ji puikiai žaidžia tembru, turi šviesų, turtingą balsą, kuris visu grožiu romantiškai ir aistringai suskambėjo žymiojoje arijoje "Visi d‘arte", tokiu būdu atskleisdamas dievišką vokalą!"

Ievina Liepina

"Hana – gan netikėtas Inesos Linaburgytės vaidmuo, ypač jei prisiminsime jos dainuojamas dramatines partijas – Santucą, Amneris, Karmen, Ulriką, Erodiadą, Eboli ir kt. Regis, solistė sumanė pažaisti ir tai jai puikiai sekasi. Jos herojė – įspūdinga, fatališka moteris, žinanti savo vertę, jai nesvetimas humoro jausmas."

Justa Adomonytė-Šlekaitienė. Muzikos barai, 2004 sausis

Pelnytai spontaniško publikos įvertinimo susilaukė A. Krikščiūnaitės ir I. Linaburgytės interpretacija, apgalvotai integravusi ne vien italų operinėje muzikoje sukauptą techninį pasirengimą, bet ir bažnytinės muzikos priedermei priklausančių atlikimo kultūros savybių visumą, kuri diktuoja atitinkamą prasminių žodžių artikuliaciją, atidžiai parenkamą dinaminį planą.

Vytautė Markeliūnienė, Jubiliejiniam sezonui įsibėgėjant, 7 meno dienos, Nr. 599

Į sceną su naujomis jėgomis sugrįžusi ir šiame spektaklyje debiutavusi I. Linaburgytė pasirodė kaip puiki Karmen - ne tik todėl, kad taikliai perteikė savo personažo charakterį, bet ir todėl, kad į ją apskritai įdomu žiūrėti scenoje -tai dainininkė, sugebanti improvizuoti.

Beata Leščinska, Ir dar kartą "Karmen", 7 meno dienos, 2002 06 14